Kaip teigė R.Gaulienė, streikuojančių iš Kauno – nedaug.
„Penktadienis dar, darbo diena – negali būti daug. Taip, kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, kad užsidarytų visi darželiai, taip nebus. Blankiai Kaunas streikuoja – mums ir liūdna, ir gėda, ir skaudu. Nieko negalime padaryti, negalime prasibrauti niekaip į mokytojų bendruomenę. Bijo darbdavių, įstaigų vadovų reakcijos, nes grasinama“, – paaiškino ji.
Anot pašnekovės, ne visi mokytojai suvokia, kad jie jau gali diktuoti sąlygas. Kažkokiu būdu direktoriai neva sugeba išlaikyti tą psichologinę įtampą.
„Yra direktorių, kurie pasakė: „Profsąjunga pas mane bus per mano lavoną, – tikino R.Gaulienė. – Mes važiuojame traukiniu, susitarėme važiuoti į mitingą prie Vyriausybės, kuris prasideda penktadienį 12 val. Važiuosime apie 10 mokytojų.“
Nusprendė susilaikyti
Įspėjamajame streike prieš savaitę, pasak pašnekovės, dalyvavo streikuojantys mokytojai iš 8 Kauno ugdymo įstaigų, o štai tikrajame streike liko turbūt tik 2 – VDU „Rasos“ gimnazija ir VDU klasikinio ugdymo mokykla.
Paklausta, kas atsitiko su kitomis 6 ugdymo įstaigomis, kurios prieš savaitę dar buvo pasiryžusios streikuoti, pašnekovė atsakė, kad jos, matyt, nusprendė susilaikyti.
Kauno rajonas šiemet – aktyvesnis: streikuoti žada pedagogai ir iš Lapių mokyklos, ir iš Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos.
Kauno rajono ugdymo įstaigoje tiesiog – viskas paprasčiau, jos turi, pašnekovės įsitikinimu, Kauno rajono savivaldybės palaikymą.
„Nebuvo problemų, net pavaduotojai palaikymą išreiškė. Pas juos kitokie santykiai. Ten itin aktyvūs žmonės, nes palaikymą iš administracijos jaučia. Rajonas aktyvesnis už miestą, galima sakyti. Kaunas tikrai negausiai streikuoja“, – patikino R.Gaulienė.
Vyksta spaudimas
Anot jos, Kaune jaučiamas iš savivaldybės per Švietimo skyrių bei mokyklų vadovus vykstantis spaudimas.
„Visi tai žino, ne pirmi metai vyksta. Prieš profsąjungas iš viso nuteikinėjami vadovai. Kad tai – baisinis blogis, kad jei profsąjunga atsiranda mokykloje – bus bėdos. Labai apmaudu. Gaila.
Ta karta valdininkų, kuri yra išrinkta ir paskirta mus valdyti, mums padėti, yra iš tos kartos, kurie supranta, kad profsąjunga – blogis, kuris tik reikalauja, priešinasi darbdaviui, protestuoja, kelia neramumus.
Čia yra SOS šauksmas.
Jei suprastų, kad mokytojams tiek jau skauda, jog jungiasi į profsąjungas ir bando gydyti ar siūlyti gydymą sistemos... Čia yra SOS šauksmas, kad reikia gelbėti švietimo sistemą. Jie nesupranta, kad mes esame partneriai, kovojame dėl bendro gėrio, mokyklų ateities.
Profsąjunga kuriasi ne prieš vadovus. Ji kuriasi iš pilietinių žmonių, kurie kovoja dėl bendro gėrio. Keistas vadovų požiūris į profsąjungą kaip priešininką“, – nuomonę išsakė R.Gaulienė.
Jos teigimu, Kaune dauguma vadovų yra būtent tos kartos, kuri štai taip mąsto.
Iš ugdymo įstaigų vadovų, anot LŠDPS Kauno miesto ir rajono susivienijimo pirmininkės, pedagogai sulaukė ir piktų žodžių, ir prašymų, liejosi emocijos, kad streikai gali atsiliepti mokyklai: gal neduos pinigų projektams, nebus premijų, jų neišmokės, neduos remontui pinigų ir pan.
Ant bankroto ribos
R.Gaulienės įsitikinimu, situacija švietimo sistemoje – itin sudėtinga. Mokytojai nebegali kentėti ir matyti, jog niekas neprisiima lyderystės – nei ministerija, nei vyriausybė. Niekas nedaro būtinų radikalių pokyčių.
„Situacija praktiškai ant bankroto ribos. Liūdna tai stebėti. Ateina valdžios žmonės šiltai atsėdėti savo kadenciją. Nusiplauna nuo visų sprendimų, o mes, mokytojai, liekame su ta blogėjančia situacija.
Dabar ji tokia grėsminga, kad mokytojų jau trūksta natūraliai. Įsivaizduokite, kad pačios gimnazijos viena kitai skambinėja ir vilioja mokytojus, kad pereitų pas juos dirbti. Nes jei netenki vieno mokytojo, viskas, nerandi kito. Kviečia ir studentus dirbti, pensininkų prašo grįžti. Vienas pasitraukia ir – skylė. Ieško pažinčių, kas ką gali privilioti. Suprantate, kas vyksta?“, – situaciją nubrėžė pašnekovė.
Pasak jos, maži atlyginimai yra tik viena iš sudedamųjų problemos dalių. Mokytojų trūkumą bandoma paslėpti po tuo, kad likusiems mokytojams išdalinamas didesnis darbo krūvis.
„Jei išeina mokytojas, tai jo krūvį, neturint kito mokytojo, išdalina likusiems. Neva jie taip daugiau pinigų uždirba. Taip, uždirba daugiau pinigų, bet ir dirba 1,5 etato. Tuomet ministerija pradeda teigti, kaip gerai, kad mes tiek uždirbame.
Vietoj to, kad padarytų žadamą 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU) už vieną etatą, kad jaunas žmogus, ateidamas į mokyklą žinotų, jog dirbdamas vienu etatu uždirbs 130 proc. VDU. Tik tuomet galėtume pritraukti jaunų žmonių, kas iš kitų sferų persikvalifikuotų. O dabar mokytojas tą 130 proc. VDU užsidirba tik dirbdamas 1,5 etato. Aukoja savo sveikatą, nervus, laisvalaikį. Neturi jokio poilsio. Pervargęs mokytojas – bėda“, – tikino R.Gaulienė.
Pranašauja „skylę“
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pažadai kelti mokytojams atlyginimus 10 proc. nuo sausio, dar ne mažiau nei 10 proc. nuo rugsėjo, pasak pašnekovės, realiai padengtų tik infliacijos padidėjimą.
„Liktume prie to pačio. Ekonomistai jau seniai paskaičiavę. Jie ir nustatė tuos reikalaujamus 53 ir 56 proc. – kad tiek reikia atlyginimus pakelti, jog būtų tas 130 proc. VDU.
Juokinga ir tai, kad niekas neskelbia, kiek Kaune trūksta mokytojų. Mokyklų vadovai neteikia skaičių Darbo biržai. Jei trūksta mokytojo, tai užtušuoja perskirstydami krūvius. Mokytojai dirba po 1,5 etato. Ką tai reiškia? Etate yra 36 val. Tai jei dirbi 1,5 etato, gauni daugiau klasių, daugiau rašinių taisymo, veiklų. Mokytojai jau ant ribos“, – patikino ji.
Bus tokia skylė... Jums net fantazija neneša, kaip tai atrodys.
Pasak R.Gaulienės, mokytojai nerimą pajuto jau tuomet, kai užsidarė Edukologijos universitetas. Jau tuomet suprasta, kad kažkas bus blogai.
Tuomet, kaip prisimena pašnekovė, ministerija ramino, jog viskas gerai – perteklius mokytojų. Bet valdininkai neva nepasižiūrėjo, kad tas perteklius – vieno amžiaus: nuo 50 iki 60 metų amžiaus mokytojų.
„Jie visi vienu metu ateis iki pensijos ir išeis. Bus tokia skylė... Jums net fantazija neneša, kaip tai atrodys.
Mes juokaujame, kad po 10 metų dirbtinis intelektas mokys mokyklose arba nuotoliniu būdu vyks pamokos. Testai vyraus, kur tereikės atsakyti „taip“ arba „ne“. Ką mes čia išauginsime? Kokius žmones?“, – retorinius klausimus kėlė R.Gaulienė.
Reikėjo žengti bent žingsnį kitą
Švietimo sistemos problemas, pasak pašnekovės, jau reikėjo spręsti prieš 5 metus, kai mokytojai išėjo streikuoti pirmą kartą. Tuomet jau reikėjo sudaryti atlyginimų kėlimo ir mokinių skaičiaus klasėse mažinimo planą.
„N metų mes siūlome viską kaip vaistus, receptą, ką padaryt, kad pagerėtų, o visi juokiasi iš profsąjungos, kad nerealūs mūsų reikalavimai. Gal dabar atrodo nerealūs, bet jei prieš 5 metus jie būtų pradėję daryti po vieną, du žingsnius, mes jau būtume šiame taške.
O jūs girdėjote, kokia formuluote jie žada sumažinti mokinių skaičių klasėse? „Esant galimybei“, „esant lėšų“, „suteikti galimybę savivaldybėms“... Savivaldybės, turėdamos galimybę rinktis, rinksis nedaryti, taupys pinigus. Visi tie sprendimai, kurie nuleidžiami savivaldybėms, kai paliekama galimybė – nori darai, nori nedarai, – visi šie sprendimai yra nuliniai, mums nieko nekeičia. Viskas bus daroma verslo principais – neekonomiška“, – įsitikinusi profsąjungos atstovė.
Vienintelis gėris ir žinia iš šios situacijos, jos nuomone, yra tai, kad mokytojai pagaliau atsidūrė galios pozicijoje.
Jei anksčiau būdavo, kad vadovui nieko nepasakysi, nes jis visada galėjo pasakyti: gali eiti, vietoj tavęs 3 laukia. Tai dabar mokytojai gali pasakyti: jei jūs kažką man ne taip, aš galiu išeiti. Tuomet direktorius lieka vienas.
„Dabar esame pozicijoje, kai tikrai turėtume burtis visi ir kovoti kartu. Dabar esame tie, kurie gali reikalauti.
Jei būčiau mokytojas ir rinkčiausi darbo vietą, pirmiausiai paklausčiau, ar įstaigoje yra profsąjunga. Jei profsąjunga yra įstaigoje, tai reiškia, pirma, kad vadovas moka kalbėti ir yra demokratiškas, žino, ką reiškia ne autokratinis, o demokratinis valdymas, antra, – toje įstaigoje viskas yra skaidru“, – patikino R.Gaulienė.
