„Kai kurių duomenų apie žudynes, manydami, kad jie bus iškraipyti, mes sąmoningai visuomenei nepateikiame“, – viešai prisipažino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras A.Kliunka.
Šis prokurorų sprendimas veikiausiai buvo iki smulkmenų apgalvotas. Juk byloje – šokiruojami duomenys ne tik apie Drąsių Kedį, bet ir jo seserį, kitus namiškius. Duomenys, leidžiantys daryti išvadas apie šios porelės santykius, ryšius, užtarėjus ir palaikytojus. Pokalbių telefonu įrašai ir net mafijos veikėjų, galimai reikalavusių paslaugėlės, pavardės. Neįtikėtini duomenys apie parengiamuosius darbus ir didžiulę kurstomą neapykantą Jonui Furmanavičiui.
„Nors nužudymo užsakovai pasistengė ištrinti pėdsakus, tikroji tiesa vis tiek kada nors išlįs“, – įsitikinusi nužudytojo teisėjo sesuo Sigita Uogintienė.
Apšmeižtas ir pažemintas. Nužudytas pačiame jėgų žydėjime. Taip ir nespėjęs rasti tinkamų žodžių, kodėl jį įpainiojo į bjaurią istoriją. Nors prokurorų prašęs pagalbos, galiausiai likęs vienas – suvarpytas kulkų ir amžiams užtildytas. Tyrėjų pastangos rasti nors kokių įrodymų, kad teisėjas turėjo reikalų su A.Ūsu, V.Naruševičiene ar kitais D.Kedžio minimais asmenimis, nuėjo perniek. Nors skersai išilgai jie kratė viską: ir teisėjo kompiuterio laikmenas, telefonus, užrašų knygeles, kelionių maršrutus, jo kabinetą ir butą. Nors apklausė dešimtis, o gal ir šimtus žmonių, artimai pažinojusių šį Kauno principingą teisėją.
Ar galima ant vienos svarstyklių lėkštutės dėti gyvybę, o ant kitos – įsitikinimus šimtais ir tūkstančiais procentų. Įsitikinimus, pagrįstus pačių skleidžiamais gandais ir prasimanymais, bet ne patikimais liudijimais ir įrodymais?
Lygiai prieš metus Kaune įvykusio rezonansinio nusikaltimo tyrimo užkulisiai bei žurnalistų susitikimai su aukų artimaisiais – publicistikos laidoje „Abipus sienos“ antradienį 19.40 val. per LNK.
