Grėsminga statistika
Praėjusiais metais atliktas RARHA (Reducing Alcohol Related Harm) tyrimas skelbia negailestingą mūsų šalies vaizdą: kas septinto alkoholį vartojančio Lietuvos gyventojo, arba beveik 14 proc., pagrindinis motyvas yra siekis viską pamiršti, pabėgti nuo savo problemų. Šiuo rodikliu mūsų šalis lenkia visas kitas tyrime dalyvavusias ES valstybes, o bendrijos vidurkį viršija daugiau nei 4 kartus (3,25 proc.).
Palyginimui, Estijoje situacija yra nepalyginamai geresnė – ten dėl noro viską pamiršti alkoholį vartoja tik vidutiniškai 1,5 proc. gyventojų. Tai daugiau nei 9 kartus mažiau nei Lietuvoje.
Tyrimas rodo, kad net 87 proc. Lietuvoje girtaujančių žmonių yra vyrai.
Vilniaus universiteto mokslininkų šiemet pristatytas tyrimas rodo, kad net 87 proc. Lietuvoje girtaujančių žmonių yra vyrai, o daugiausia su alkoholio problemomis susiduria kaime gyvenantys asmenys. Girtaujantys žmonės dažnai renkasi pigius, nekokybiškus gėrimus, tokius kaip stiprus „bambalinis“ alus.
Šie duomenys tiesiogiai atspindi anoniminės psichologinės pagalbos prieinamumą mūsų šalyje – kaimiškose vietovėse tokia apskritai neteikiama. Lietuvoje iš viso veikia tik 5 specializuoti vyrų krizių centrai, kurie įsikūrę didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Utenoje ir Alytuje. Raseiniuose ir Telšiuose vyrams pagalbą teikia bendrieji krizių centrai, Šiauliuose vyrų krizių centro paslaugas ketina teikti savivaldybė.
Vyrų psichologinė sveikata šlubuoja
Psichiatras psichoterapeutas, „Ąžuolyno klinikos“ vadovas Raimundas Alekna pabrėžia, kad šiuo metu šalyje alkoholizmo problemą bandoma spręsti visiškai ne iš tos pusės – tiesiog norint įveikti jos pasekmes, tačiau nesigilinant į tikrąsias priežastis. Jo manymu, įvairūs alkoholio vartojimo draudimai ir ribojimai girtavimo šalyje tikrai nesustabdys. Tai tas pats, kaip karščiuojančiam žmogui siūlyti aspiriną, o ne gydyti temperatūrą sukėlusią ligą“, – teigia R.Alekna.
Anot jo, jei uždrausime alkoholį, tačiau nespręsime problemų, žmonės įniks į kitas priklausomybes: narkotikus, rūkymą, lošimus.
„Draudimai nėra jokia pagalba žmogui, kuris ir taip kenčia. Negaudamas išgerti, jis patiria dar didesnę kančią. Būtent tokie žmonės neretai pasirenka ir savižudybės kelią – priklausomų žmonių savižudybių rodikliai Lietuvoje yra labai aukšti. Jei norime, kad alkoholį vartojantis žmogus pasveiktų, turime jam suteikti pagalbą, panaikinti priežastis, kurios jį skatina griebtis vienos ar kitos priklausomybės“, – tikino R. Alekna.
Net išsilavinę žmonės nesuvokia, kad smurtas yra blogai
Psichiatras pabrėžė, kad Lietuva pirmauja ne tik pagal alkoholio, bet ir pagal raminamųjų vaistų suvartojimą, ir tai dažniausiai moterys, kurios bando išgyventi su girtaujančiu vyru. Tokiais atvejais pagalbos reikia abiem, tačiau priklausomą nuo alkoholio žmogų bandoma auklėti, tuo tarpu moteris dažnai ignoruojama, nors priklausomybė nuo vaistų galiausiai taip pat baigiasi depresija ir savižudybe. Taip pat ignoruojami vaikai, kuriuos labiau traumuoja netgi ne girtaujantis tėvas, nes mūsų visuomenėje tarsi įprasta, kad vyrai geria, bet nuo vaistų apsvaigusi motina. Tyrimai rodo, kad konfliktai tarp tėvų daro netgi didesnę žalą negu fizinės bausmės.
Bausdami smurtautoją iš tiesų mes jį girdome vynu. Pasąmonėje bausmė jam atpildas, prie kurio jis pripratęs.
„Taigi koncentruojantis į iš tiesų aktualias problemas, susijusias su alkoholiu, bet nematant platesnio konteksto, situacija nepasikeis. Todėl turėtume pereiti nuo policinės, baudžiamosios strategijos prie pagalbos. Norvegijoje, kai uždaromas žmogus į kalėjimą, jis gauna psichologinę pagalbą. Tai ne bausmė, o žmogaus izoliavimas, kad jis galėtų gauti visą reikalingą pagalbą, todėl išėjęs iš kalėjimo jis dažniausiai nekartoja to paties elgesio. Tuo tarpu pas mus vyrauja nuostata, kad smurtautojas turi būti nubaustas.
Tačiau bausdami smurtautoją iš tiesų mes jį girdome vynu. Pasąmonėje bausmė jam atpildas, prie kurio jis pripratęs, nes tokioje aplinkoje išaugo. Vaikystėje jis nebūtinai buvo mušamas, bet buvo gąsdinamas, matė, kaip tėvai vienas kitam grasina ir gąsdina. Todėl užaugęs jis neįsivaizduoja, kad būna kitokios sąlygos, žmogus nesąmoningai kuria aplinką, prie kurios pripratęs. Smurtas kyla iš šeimų, kuriose jis buvo, ir nebūtinai ten turėjo būti mušamasi.
Teko konsultuoti porą, kurioje abu buvo teisininkai. Kai pasakiau moteriai su aiškiais smurto požymiais, kad kitą kartą jai teks pranešti apie smurtą, ta teisininkė pasakė to nelinkusi daryti. Ji tiesiog norinti, kad smurtas nebūtų toks dažnas ir toks stiprus. Tai ką tuomet kalbėti apie mažiau išsilavinusius žmones?“ – svarstė pašnekovas.
Bausmė smurtautojui – tai, ko jis siekia
Pasak R.Aleknos, jeigu visus juos laikysime nusikaltėliais, jie, aišku, bijos kreiptis pagalbos. Ir tai ne tiek valdžios, kiek pačios visuomenės požiūris.
„Yra atvejų, kai bausti yra būtina, nes tikrai padarytas sunkus nusikaltimas artimojo atžvilgiu. Bet yra masė veikų artimoje aplinkoje, kurių sunkumas nėra toks žymus ir viską kriminalizuoti yra klaidinga, ypač kai dar ir nesuteikiama socialinė pagalba. Didžiulė grupė žmonių tokiu būdu stumiama į socialinę atskirtį. Kai tau sakoma, kad tu esi šunsnukis ir niekšas, kur tu dar eisi pasisakyti, kad esi toks šunsnukis ir niekšas“, – antrino Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė, psichologė Dovilė Bubnienė.
Pasak jos, beveik pusę klientų centro kliento sudaro smurtaujantys asmenys, kita vertus, vyrai kreipiasi ir dėl kitų problemų – tarpusavio santykiai, skyrybos, negalėjimas bendrauti su vaikais, priklausomybės, bedarbystė, neišmokėtos paskolos. Yra nemažai žmonių, kurie patiria frustraciją dėl savo padėties. Tai labai sunki psichologinė būsena, kai ji užsitęsia, žmogui didelis diskomfortas ir dažnai vyrai pradeda vartoti alkoholį, kad jį palengvintų.
„Daugiausia vyrai vartoja alkoholį dėl šios priežasties, bet bijau, kad padaugės ir tokių moterų. Iki šiol moterys, netekusios darbo, save galėjo realizuoti šeimoje, bet dabar nemažai jaunimo išvažiavo ir lieka moteris, kurios visi vaikai jau išvykę į užsienį. Yra šeimų, kuriose abu sutuoktiniai nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vartoja alkoholį“, – tvirtino psichologė.
R.Aleknos manymu, kalbant apie bausmes smurtautojams, reikia suvokti, ką mes baudžiame. Yra tėvų, kurie baudžia vos metukų vaiką, kuris tikrai negali suvokti, už ką baudžiamas.
„Pasak pasaulinės statistikos, apie 60 proc. sunkius nusikaltimus padariusių žmonių bent kartą gyvenime turėję psichozę ir didelė jų dalis turi rimtų psichikos sutrikimų. Mes turime suvokti, kad didesnei daliai žmonių reikia pagalbos. Jei uždarome žmogų į kalėjimą, kad apsaugotume jį ne tik nuo visuomenės, bet nuo paties savęs, suteikiame sąlygas, kuriose jam turi pagerėti, tai viena.
Tačiau jei manome, kad bausdami pataisysime žmogų, turime žinoti, kad daugelis šių smurtautojų būdavo auklėjami bausme ir bausmė jam būdavo dėmesio forma, nes kai padarydavo gerą darbą, jo nepastebėdavo. Norėdamas tėvų dėmesio jis pradėdavo daryti šunybes, o suaugęs netapo sąmoningesnis, jis ir toliau veikia, kaip ankstyvoje vaikystėje – provokuoja, kad jį išbartų. Taigi jam reikia padėti susigaudyti, kodėl jis taip funkcionuoja ir kaip gali funkcionuoti kitaip, geriau“, – tikino psichiatras.
Didžioji dalis smurtautojų mano esą nubausti neteisingai
Vyrų krizių ir informacijos centro vadovas psichologas Arūnas Kuras teigė, kad yra dvi smurtautojų grupės. Didesnioji grupė jaučiasi nubausti nepelnytai.
„Mes šio klausimo nenagrinėjame, nes teismas jau priėmė sprendimą. Tačiau mes aiškinamės psichologinę pusę – jeigu prieš artimą žmogų naudojai smurtą, tu nemoki bendrauti. Jei neteisingai apkaltintas, vėlgi nemokėjai bendrauti, buvai nesuprastas. Elementarių bendravimo žinių trūksta visiems, net psichologams.
Vyrauja nuostata, kad dėl smurto kaltas alkoholis. Iš tiesų beveik visada smurtas įvyksta esant apsvaigus nuo alkoholio. Viena vertus, gal žmogus nuolat geria ir jis visada apsvaigęs. Kita vertus, alkoholis atpalaiduoja emocijas, ypač neigiamas. Alkoholis nėra smurto priežastis, bet tik aplinkybė, dėl kurios žmogus nebegali susivaldyti. Jei kalbama apie provokacijas, provokacija neprilyginama kaltei, ji dažniausiai netyčinė, žmogus nori išreikšti savo nuomonę ir jam atrodo, kad padarė nedaug, o kitam atrodo, kad tai didžiulis smurtas jo atžvilgiu ir bando tuo pačiu atsilyginti. Čia psichologai turi daryti savo darbą neieškodami kaltų, bet padėdami“, – teigė pašnekovas.
R.Alekna prisiminė studiją, kurios metu buvo tiriama, kaip skirtingų tautų žmonės reaguoja į alkoholį. Pasirodė, kad Viduržemio regiono žmonės tampa labai atviri, socialūs, tuo tarpu britai, skandinavai – gašlūs ir agresyvūs. Tas pats tyrimas buvo atliktas su placebu. Rezultatas buvo identiškas.
„Yra aprašyta, kaip žmonės mokosi svaigintis. Pirmą kartą pavartoję alkoholio jie nežino, ką jausti, kaip elgtis. Ir jie mokosi iš savo aplinkos. Taigi ne alkoholis sukelia agresiją, o aplinka, kurioje žmogus gyvena, jis stebi, kaip elgiasi aplinkiniai. Taigi taip pat placebo efektas – tikėjimas, kad alkoholis veikia vienaip ar kitaip“, – sakė psichiatras.
Centrams trūksta finansavimo
Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė tikino, kad norint šalies vyrus ištraukti iš neigiamos savęs naikinimo ir žalojimo tendencijos, pirmiausia reikėtų užtikrinti anoniminės psichologinės pagalbos prieinamumą. Tokią pagalbą būtina teikti ne tik miestuose, bet ir regionuose, kur alkoholizmo lygis didžiausias, nes kaime „bambalinis“ alaus dažnai tampa vieninteliu prieinamu streso malšinimo įrankiu.
„Šalyje trūksta galimybės nemokamai gauti profesionalią psichologinę pagalbą. Krizes išgyvenantys asmenys vengia kreiptis į poliklinikas ar psichikos sveikatos centrus, nes nenori prarasti anonimiškumo. Jie geriau lieka vieni su savo problemomis ir bando jas skandinti alkoholyje“, – aiškina D. Bubnienė.
Anot jos, anonimiškai įveikti psichologinius sunkumus galintiems padėti vyrų krizių centrams gyvybiškai trūksta finansavimo.
„Praėjusiais metais Kauno apskrities vyrų krizių centras gavo tik 17 000 eurų paramos. Šiemet finansavimo išvis nėra, todėl žmonėms galime teikti tik mokamas paslaugas. Bet, įsivaizduokite, pas mus ateina ne tik emocines, bet ir finansines krizes išgyvenantys vyrai, jie neturi iš ko sumokėti už pagalbą, o kartais būklė būna tokia, kad iki savižudybės būna likę visai nedaug. Tuomet dirbame iš idėjos, juk neišvarysime tokio žmogaus į gatvę“, – teigė D.Bubnienė.
Su finansiniais sunkumais susiduria ir Vilniuje veikiantis Vyrų krizių ir informacijos centras, kuris šiais metais iš savivaldybės dar negavo jokios paramos.
