Nuo tų metų rugsėjo 1-osios specialiųjų poreikių turintys mokiniai, kaip ir visi kiti, galės lankyti pasirinktą bendrosios paskirties mokyklą, o mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti. Per likusius kelerius metus Lietuvai būtina atlikti stiprius namų darbus ir pasiruošti, tačiau būtent tokiu būdu, J.Ruškaus teigimu, mes gerokai priartėsime prie valstybės įsipareigojimo gerbti vaiko teises.
Profesorius primena, jog signalai dėl lygių visų vaikų ugdymosi teisių Lietuvoje buvo siunčiami gana seniai. Apie tai nesyk kalbėjo įvairios nevyriausybinės organizacijos, situacija aptarinėta Seime ir įvairiuose komitetuose. 2016 m. JT neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijose Lietuvai buvo išreikštas susirūpinimas dėl mokinių su negalia ypač turinčių regėjimo, klausos, psichosocialinių, intelektinių negalių, ar autistiškų vaikų, nukreipimo priverstinai lankyti specialiąsias mokyklas bei pažymima, kad bendroje švietimo sistemoje nėra tinkamai pritaikytų patalpų ir prieinamumo.
Galiausiai, anot J.Ruškaus, pastaraisiais metais, nors ir gana nedrąsiai, tėvai, auginantys neįgalius vaikus, taip pat ėmė laisviau išreikšti norą, kad vaikai mokytųsi ne atskirai, o kartu su visais vaikais įtraukaus ugdymo sąlygomis, ir vis dažniau pripažįsta, kad specialios mokyklos, nors ir suteikia laikiną saugią terpę, iš tiesų didina vaikų atskirtį.
„Valstybė turi užtikrinti veiksmingas ir atitinkamas priemones, kad sudarytų sąlygas vaikams su negalia gyventi ir būti įtrauktiems į visuomenę, šiuo atveju į ugdymosi procesus. Tai yra išeitis, siekiant užkirsti kelią segregacijai, atskyrimui nuo bendruomenės, nuo aplinkų, kur mokosi visi vaikai“, – pabrėžia JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas ir Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) tarybos narys.
Tarp iššūkių – ir specialistų parengimas, ir įstatymo spragos
Įstatymo pataisos buvo parengtos pagal priemonių plano projektą, kurį sudarinėjo grupė iš ministerijų, Lietuvos negalios organizacijų forumo, kitų organizacijų atstovų, mokslininkų ir ekspertų. Siekiant įgyvendinti visas numatytas pataisas, pasak profesoriaus, būtinos ne tik didžiulės finansinės investicijos, bet ir ypatingas specialistų parengimas.
Klasėse, kuriose bus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, turės dirbti ne mažiau kaip du mokytojai, taip pat švietimo pagalbos specialistai ir mokytojų padėjėjai. Skaičiuojama, jog maksimaliai vykdant reikalavimus, šiuo metu Lietuvos ugdymo įstaigose papildomai reikėtų per 6 tūkst. specialistų ir mokytojų padėjėjų. Paruošti tokią specialistų bazę, pasak profesoriaus, yra vienas svarbiausių uždavinių.
„Tai sunkus, bet būtinas ir ilgalaikėje perspektyvoje įgyvendinamas uždavinys. Mane neramina kitas dalykas, nes įstatymo projektas palieka galimybę negalias turinčius vaikus ugdyti ne kartu su visais vaikais bendrose klasėse, bet specialiosiose, vaikams su negalia skirtose klasėse. Manau, tai būtų absoliučiai žalinga diskriminacinio ugdymo praktika, tęsianti segregaciją. Tokiu atveju, tai neatitiktų nei Neįgaliųjų konvencijos nuostatų, nei Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijų ir garantuotų mums tolesnę Žmogaus teisių ekspertų kritiką. Akivaizdu, jog įstatyme trūksta nuostatos, kad sąlygų nepritaikymas bendrojo ugdymo klasėse yra laikomas diskriminacija“, – pažymi J.Ruškus.
Įstatymo projektas palieka galimybę negalias turinčius vaikus ugdyti ne kartu su visais vaikais bendrose klasėse, bet specialiosiose.
Pokyčiui vien teisinių dokumentų neužteks
JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas ir LŽTC tarybos narys atkreipia dėmesį ir į kitus barjerus, kurie privalės būti įveikti, siekiant eliminuoti mokinių segregaciją negalios pagrindu. Itin svarbiu momentu jis laiko švietimo įstaigų aplinkos, tame tarpe, ir ugdymo programų, pritaikymą pagal universalaus dizaino principus, kurie sudarytų patogias ir palankias sąlygas visiems mokiniams ir atitiktų visų poreikius.
„Be fizinių ir finansinių iššūkių, laukia ir labai svarbus moralinis pasikeitimas ir reikia priimti dėmėn, kad įsigaliojus naujai pataisai, turės pasikeisti visa mokyklos kultūra. Tokie procesai nevyksta greitai ir tam vien įstatymo nepakaks – teks keisti visos bendruomenės narių santykius: mokytojų, mokinių, tėvų. Pagarba kiekvieno vaiko orumui, vaikų įvairovei turi tapti bendruomenės kultūros moraliniu imperatyvu. Tikiuosi, kad pereinamuoju laikotarpiu specialistai išnaudos visas pajėgas pasirengimui, įtraukčiai, veikloms ar pokalbiams, kurie padėtų priimti tą pokytį“, – kalba profesorius.
Šioje vietoje kaip teigiamas praktikas J.Ruškus mini ir tam tikras jau įgyvendinamas programas, pavyzdžiui „Renkuosi mokyti“, kur sukviesti ugdymo ir pagalbos vaikui specialistai dirbdami mokyklose padeda kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo socialinės, kultūrinės ar ekonominės padėties, atskleisti savo potencialą bei siekia, jog mokyklose kiekvienas jaustųsi gerbiamas ir vertinamas. Sveikintina veikla, anot jo, yra ir Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogaus kino klasė“.
„Šio festivalio programoje yra tikrai vertingų filmų, padedančių keisti nuostatas, tačiau dar didesnė pridėtinė vertė, kad sudarinėtojai suteikia galimybę mokykloms tokius filmus žiūrėti savo aplinkoje, turi dalomąją medžiagą, informuojančią, kaip galima priimti, interpretuoti, ko pasimokyti ir apie ką padiskutuoti po tokių filmų. Apskritai, menas ir kultūra – tai vienos paveikiausių priemonių, kurios gali prisidėti prie stereotipų tirpdymo mūsų visuomenėje“, – įsitikinęs J.Ruškus.
