„Dėmesio centre“ – pokalbis su buvusiu ministro pirmininko patarėju S.Jakeliūnu.
– Pone Jakeliūnai, kodėl nutarėte palikti premjero patarėjo pareigas?
– Problemos kaupėsi jau nuo 2013 metų vidurio, kai buvo inicijuotos tam tikros reformos, taip pat ir dažnai linksniuota mokesčių pakeitimo darbo grupė. Ir prieš tai dar buvo tam tikrų įvykių – kad ir Ūkio banko uždarymo istorija, aš siūliau kitokią šio banko uždarymo koncepciją.
– Ką jūs siūlėte?
– Siūliau neskelti jo į vadinamąjį blogąjį ir gerąjį banką, nes dalis turto labai žemomis kainomis nukeliavo į Šiaulių banką, nukentėjo arba dar nukentės Ūkio banko indėlininkai. Pasirinktas modelis buvo per daug įmantrus Lietuvai, reikėjo paprastesnio sprendimo.
Mano vertinimu, ir Būsto paskolų bendrovė, kurią stebėjau nuo 2008–2009 metų, nepagrįstai išmokėjo apie 300 mln. litų komerciniams bankams. Tuos nuostolius reikėjo dalintis su komerciniais bankais, bet palaikymo nebuvo. Taigi supratau, kad daug nenuveiksiu. Po to prasidėjo istorija su antrąja pensijų pakopa. Mano manymu, tai ne pensijų, o indėlių sistema. Paskutinis lašas buvo šių metų Sodros biudžetas, kuris sudarytas šiurkščiai pažeidžiant Sodros veiklą reglamentuojančius įstatymus.
– Kodėl?
– Įstatymas reglamentuoja, kad didinant bet kokias išmokas neturint rezervo – o šiuo metu Sodros rezervas yra minusinis – turi būti skiriami asignavimai iš valstybės biudžeto, o ne paskolos.
Tris mėnesius nešiojau ir rodžiau įstatymą, siūliau sprendimus, surašiau tekstą, bet niekas nekreipė dėmesio. Kai tekstą publikavau, kilo nepasitenkinimas. Problemų susikaupė labai daug. Vienintelis dalykas, dėl kurio nekilo problemų – euro įvedimas, palaikiau premjerą ir finansų ministrą. Kai euras įvestas, premjero komandoje man nebeliko kas veikti ir sausio pradžioje atėjo metas pasitraukti.
– Sakote, kad svarbios finansų problemos Vyriausybėje nesprendžiamos arba atidedamos. Kuo jūs tai aiškinate? Bijoma prisiimti atsakomybę, kompetencijos stoka, trūksta politinės valios?
Kai euras įvestas, premjero komandoje man nebeliko kas veikti ir sausio pradžioje atėjo metas pasitraukti.
– Viena esminių priežasčių yra Finansų ministerija ir pats finansų ministras. Jis buvo labai užsiėmęs Lietuvos pirmininkavimu ir labai aktyviai reiškėsi Europos Sąjungoje. Po to užsiėmė euro įvedimo reikalais.
Jis yra labai geras oratorius. Šadžius II, kaip aš jį vadinu, nes prieš tai buvo ir Šadžius I, labai patobulėjo kaip oratorius, tačiau ne kaip finansų ministras. Finansų ministerijoje nėra komandos, nėra kompetentingų žmonių, kurie jam padėtų spręsti konkrečias finansines problemas. Aš suskaičiavau dešimtį problemų, kurios turėtų būti išspręstos. Kol kas nei viena nejuda iš vietos ir ministerija turi prisiimti atsakomybę už tai.
– Teigiate, kad nesprendžiamos finansų problemos susidarė tik dėl Finansų ministerijos neveiklumo? O pati Vyriausybė?
– Ne tik dėl Finansų ministerijos. Sodros problema, apie kurią kalbėjau, milžiniška skola, nevykdoma pensijų reforma yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalas ir atsakomybė. Jei pažeidžiamus Sodros įstatymus toleruoja ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė, ir Sodros taryba, tai jau ne tik finansų ministro problema. Vis dėlto jis ir šioje situacijoje dominuoja, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra dar silpnesnė grandis. Ši problema tapo lūžio tašku, kai ir premjeras neapsikentė mano viešai išsakytos kritikos. Supratau, kad bendradarbiavimo galimybių nebeliko.
– Esate nusivylęs, kad per dvejus metus nepasiekėte rezultatų?
– Ne. Iš pradžių būta nusivylimo ir netgi šoko dėl nesprendžiamų problemų ir šimtus milijonų kainuojančių nuostolių. Tačiau iš arti pamatęs, kas ir kaip vyksta, galiu realiai vertinti ir matyti, ką galima ir ko negalima išspręsti, kokios yra problemos Lietuvoje. Pagrindinės problemos ne finansinės, o politinės. Nes politikai yra nekompetentingi ir nemotyvuoti spręsti ilgalaikes problemas.
– Nes gyvena nuo rinkimų iki rinkimų?
– Taip, mes tai seniai žinome. Ir, deja, jie neatsako už problemų neišsprendimą. Vienas pavyzdžių – ekonominė krizė 2009–2010 metais. Jau baigiame ją pamiršti, tačiau ji kilo ne Jungtinėse Valstijose, o čia, Lietuvoje. Jos priežasčių neįvardijimas ir išvadų napadarymas nulėmė ir dabartines problemas.
Tačiau iš arti pamatęs, kas ir kaip vyksta, galiu realiai vertinti ir matyti, ką galima ir ko negalima išspręsti, kokios yra problemos Lietuvoje. Pagrindinės problemos ne finansinės, o politinės. Nes politikai yra nekompetentingi ir nemotyvuoti spręsti ilgalaikes problemas.
– Esame ne kartą kalbėję su ekspertais apie tai. Jie sako, kad politikai nemąsto toli į priekį, nesprendžia ilgalaikių problemų. Ar tai esminė viešojo sektoriaus problema? Gal tai kompetencijos stoka?
– Politinėje sistemoje trūksta ir kompetencijos, ir atsakomybės, todėl sunku tikėtis, kad bus vykdomos svarbios reformos – mokesčių, pensijų, švietimo. Valstybės valdymas turėtų būti konkurencingas.
Be to, yra ir dar viena didžiulė bėda – žmonių skaičiaus mažėjimas Lietuvoje. Jis turi būti sustabdytas, reikia daugiau jaunų žmonių, turi keistis jų kokybė.
Tačiau tai nulemia žmonių išsilavinimas ir politinė aplinka. Taigi, minėtos problemos yra susijusios, jas būtina įvardinti ir spręsti, nes būdų yra. Tačiau tai gali padaryti tik kitos kokybės politikai.
– Premjeras A.Butkevičius yra dažnai kritikuojamas už keičiamą nuomonę, esą ryte sako balta, o vakare – juoda ir atvirkščiai. Ar ši premjero savybė jums trukdė dirbti?
– Premjeras bando prisiderinti prie įvairių interesų, nuomonių. Jis norėjo įtikti ir rinkėjams, ir komerciniams bankams, ir prezidentūrai. Tai ir nulėmė svyravimus, nuomonių keitimus. Kartais nėra blogai, kai nuomonė keičiama, tačiau jei nėra sprendimų, ilgalaikių veiksmų, nuomonės kaitaliojimas nieko gera neduoda.
– Kokių sprendimų jūs labiausiai pasigendate?
– Kalbant apie finansus, vėl minėčiau pensijų ir mokesčių sistemą. Tai susiję dalykai.
Norėjome supaprastinti juridinių asmenų statusą, palikti tik akcines bendroves, mažąsias bendrijas ir uždarąsias akcines bendroves, kad neliktų jokių viešųjų įstaigų, savivaldybių ir valstybinių įmonių, per kurias vyksta įvairūs neskaidrūs procesai.
– Apie tai buvo daug kalbėta prieš rinkimus, tačiau mokesčių sistemos srityje iki šiol nieko nenuveikta.
– Iš tiesų nieko nenuveikta, išskyrus kai kuriuos kosmetinius pakeitimus. Matyt, premjeras ir ši Vyriausybė nenori ir nėra motyvuota daryti esminių pakeitimų, nes tie pakeitimai gali kažkam nepatikti ir neįtikti.
Kai mes planavome antrąją mokesčių reformos darbo grupės veiklos dalį, buvome numatę ir juridinių asmenų apmokestinimo sistemos reformos siūlymus. Norėjome supaprastinti juridinių asmenų statusą, palikti tik akcines bendroves, mažąsias bendrijas ir uždarąsias akcines bendroves, kad neliktų jokių viešųjų įstaigų, savivaldybių ir valstybinių įmonių, per kurias vyksta įvairūs neskaidrūs procesai. Matyt, politikai, pamatę, kad mes eisime gilyn, nebuvo linkę atsižvelgti į šiuos siūlymus. Įgyvendinta tik dalis mūsų siūlymų.
– Jums asmeniškai turėtų būti keista ir apmaudu, kad surinkus būrį ekspertų, parengus siūlymus, jūsų darbas iškeliavo į šiukšlių dėžę?
– Man tikrai buvo nepatogu prieš žmones, kuriuos sukviečiau į darbo grupę savo iniciatyva. Jie sutiko aukoti savo brangų laiką be jokio užmokesčio. Taip, aš nusivyliau. Dirbo ne tik Lietuvos ekspertai, aš rėmiausi ir Pasaulio ekonomistų įžvalgomis, konkrečiai Jozefo Stiglico 1999 metų studija apie pensijų struktūrą ir ekonomiką. Jeigu politikai neatsižvelgia į geriausių Lietuvos ekonomistų ir Nobelio premijos laureatų įžvalgas ir siūlymus, tai apie kokią valstybės valdymo kokybę galime kalbėti?
Deja, politikams ekspertų nereikia, jie mano, kad patys viską puikiai žino.
– Ekonomistas Raimondas Kuodis sako, kad valstybės politikams nereikia nemokamų pasiūlymų. Ką apie tai manote?
– R.Kuodžiui buvo siūlyta tapti premjero A.Butkevičiaus visuomeniniu patarėju ekonomikos klausimais, tačiau dėl darbo Lietuvos banke oficialiai jis negalėjo užimti tokių pareigų.
Neoficialiai R.Kuodis galėjo bendrauti, tačiau man tik vieną kartą pavyko suvesti jį su premjeru papietauti. Mano nuomone, R.Kuodis yra vienas geriausių ekonomistų Lietuvoje, jis mokesčių ekonomikos pagrindus mums išdėstė remdamasis pasauline praktika. Deja, politikams ekspertų nereikia, jie mano, kad patys viską puikiai žino.
– Ką ketinate veikti toliau?
– Emigruoti tikrai nesiruošiu. Stebėsiu viešąją erdvę ir Vyriausybės darbą, komentuosiu. Ketinu baigti apybraižą apie „Swedbank“ istoriją.
– Kalbate apie šio banko istoriją, susijusią su būsto paskolų dydžio nustatymu?
– Taip, „Swedbank“ buvo numatęs, kad dėl euro įvedimo padidins palūkanas kai kuriems būsto paskolų turėtojams. Kilus ažiotažui tai nebuvo padaryta, bet istoriją, kaip bankas buvo skatinamas arba verčiamas atsisakyti idėjos didinti palūkanas, aš ir noriu parašyti.
Ši istorija atskleidė, kad bankų klientų teisės Lietuvoje yra nepakankamai ginamos. Europos Parlamentas yra užsakęs didelę studiją, publikuotą prieš metus, kurioje išdėstyti principai ir rekomendacijos, kaip turėtų būti ginamos klientų teisės. Turi būti visai kitoks principas ir lygmuo. Manau, sutelkus visuomenines organizacijas, galima bus pabandyti pagerinti situaciją ir Lietuvoje.
– Apie politiko darbą negalvojate?
– Politika, kokia yra dabar, manęs tikrai nedomina. Jei ji būtų kitokios kokybės, niekur nuo jos nedingčiau, nes jau esu priartėjęs prie viešųjų finansų tvarkymo, valdymo. Dvejų metų patirtis niekur nedings, tikiuosi, dar bus galimybių ją panaudoti.
