2016 m. 15min rašė apie konfliktą dėl stilizuoto Vyčio autorystės: tada tatuiruočių meistras Donatas Remeika teigė, kad jis yra sukūręs Vytį, kurį ant savo automobilio naudoja lenktynininkas Benediktas Vanagas. Stilizuotas Vytis taip pat yra populiarus suvenyrų atributas, be to, juo papuošti ir kai kurie šalies traukiniai. Tačiau tatuiruočių meistras liko nieko nepešęs – jam nepavyko įrodyti autorystės, o Vyčio kūrėjas liko nežinomas.
Nors originalų Lietuvos valstybės simbolį Vytį dar prieš šimtmetį nupiešė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, heraldikos specialistas Juozas Galkus anuomet sakė, kad stilizuotas Vytis buvo sukurtas vėliau. Jo teigimu, autorius, ko gero, yra JAV lietuvis, kuris praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje nupiešė dabar plačiai pasklidusio simbolio versiją.
15min pavyko surasti tikrąjį stilizuoto Vyčio autorių: tai yra Gintaras Karosas – lietuvių išeivių sūnus, gimęs JAV ir ten iki šiol gyvenantis. Jis papasakojo, kaip jo piešti Vyčiai atsidūrė Lietuvoje.
Supykdė incidentas perkant marškinėlius
„Buvo laikas Sąjūdžiui, masiniai įvykiai, keitėsi Lietuva, reikėjo vežti kuo daugiau Vyčių, vežti kuo daugiau ženklų. Ir kitkas nebuvo svarbu“, – taip G.Karosas atsakė į klausimą, kodėl jis nebuvo žinomas, kaip Vyčio autorius. Būtent jis ir jo įmonė JAV kūrė ir leido tautinę atributiką: lipdukus, marškinėlius, vėliavas, tarp jų – ir tuos, kuriuose yra vaizduojamas stilizuotas Vytis.
Pirmąjį Vytį jis pradėjo piešti 1976 m., o baigė po 2–3 metų. G.Karosas, rodydamas piešinių originalus, pabrėžia negalintis suskaičiuoti, kiek Vyčio versijų yra iš viso, tačiau bent 50 yra tikrai. Amerikos lietuvis pripažįsta, kad ieškoti paties pieštų Vyčio originalų ir nurodyti autorystę pastūmėjo pernai nutikęs incidentas suvenyrų parduotuvėje.
„Kodėl aš čia iš viso esu? Tai yra dėl to, kad aš supykau. 2017 m. birželio mėnesį atvažiavau į Vilnių po 3–4 metų pertraukos. Ir, žiūriu, krautuvėse yra mano Vytis. Aš įėjau, sakau, wow! Pardavėjui tariau, kad aš esu autorius, noriu savo sūnui nusipirkti porą marškinių, jis pasakė – 38 eurai. Sakau, žinai, žmogau, aš šitiek metų dirbau, dariau, tvarkiau, kad sukurčiau, padaryčiau. Jis, be abejo, netikėjo manimi“, – pasakojo G.Karosas.
Stilizuoto Vyčio autoriui grįžus į JAV, jo kolegos parodė, kad G.Karoso pieštas šarvuotas raitelis su kalaviju puošia „Lietuvos geležinkelių“ traukinius, vėliau jis sužinojo ir apie tatuiruočių meistro istoriją.
„Čia buvo dar vienas uždegimas. Paskui sužinojau, kad paštas išleido milijoną ženklų su mano Vyčiu. Ten lyg ir kitas autoriaus vardas parašytas. Eik sau, aš sakau, aš nukritau. Aš visiškai neplanavau būti Lietuvoje. Vienas dalykas susidėjo su kitu, todėl klausiu – ką dabar daryti? Mano draugai sako „Gintarai, baik savo izoliaciją“, – aiškina pašnekovas. Todėl jis nuo praėjusių metų vasaros ėmėsi ieškoti originalų, kad galėtų įrodyti savo autorystę. Jis priduria, kad dar ne viską rado, tačiau paieškų pabaiga jau ne už kalnų, taip pat neatmeta, kad dalis piešinių galėjo būti tiesiog išmesti.
„Buvo daug visokių variantų, skirtingų pjovimų. Originalą radęs, dabar galiu ramiai, garsiai kalbėti, nesijaudinti. Tarp lietuvių tave užvalgys, kaip kažin kas, o aš amerikonas, ne lietuvis“, – juokėsi stilizuoto Vyčio autorius.
Išeivijos darbai JAV
G.Karosas pasakoja, kad lietuviškumo skleidimas kitoje Atlanto pusėje prasidėjo nuo bendraminčių lietuvių steigiamo informacinio centro – leidinio. Vienas iš daugiausiai prisidėjusių prie iniciatyvos buvo šviesaus atminimo žurnalistas Romas Sakadolskis. Leidinyje buvo pateikta ne tik aktuali informacija ar žinios iš Lietuvos.
„1970 m. prasidėjo visi tie dalykai. Mes padarėme tinklą per daugiau nei 20–30 miestų, kad žmonės galėtų susisiekti su centro atstovu, sužinoti, kas darosi. Leidinį išleidome, kad palaikytume ryšį su jaunimu“, – prisimena pašnekovas. G.Karosas taip pat parodo vieną iš pirmųjų leidinių, kuriuose galima pamatyti pradinius nedidelius Geležinio Vilko bei Vyčio simbolius. O po kelerių metų pradėta kurti patriotinė atributika.
Tai buvo ne tik stilizuotas Lietuvos herbo simbolis, bet ir Lietuvos trispalve papuošti lipdukai, ženkliukai, marškinėliai, net kūdikiams skirti drabužėliai. Visgi, lipdžių G.Karosas turi daugiausia – jų apsčiai tiek su Vyčiu, tiek su Geležiniu vilku. Taip pat dalis šūkių, kuriuose užrašyta apie Lietuvos norą būti laisvai bei kaip nuostabu būti lietuviu, yra parašyti anglų kalba.
„Mes per visą tą laiką labai daug ką darėme – nuo komunistinių laikų važinėjome po visą Ameriką, turėjome paviljonus, reklamavome Lietuvą. Mūsų festivaliai nėra tik keletui žmonių. Mes važiavome į amerikiečių tarptautinius festivalius. Kodėl mes galėjome? Jokia lietuvių bendruomenė negalėjo, nes kainavo tūkstančius dolerių. Tai ką mes darėme – mes pagaminome 59 tautybės ženklus, ir tie ženklai mums atvėrė kelius, kad galėtume reprezentuoti Lietuvą“, – prisimena pašnekovas.
Anot G.Karoso, jo įmonė „Baltic Enterprises“ JAV skleidė žinią apie Lietuvą. Rodydamas sukauptus archyvus, pašnekovas pasakoja apie jaunimo kelionę 80 dienų per visą Ameriką, kai ant autobusiuko uždėjo tautines iškabas, kurios sulaukdavo daug dėmesio tiek iš gyventojų, tiek iš žiniasklaidos. Po lipdę, gautą iš G.Karoso, laikė ir JAV viceprezidentai George'as Bushas bei Ronaldas Reaganas (abu vėliau tapo JAV prezidentais), šis taip pat laikė juostą su užrašu „I love Lithuanians“.
G.Karosas pasakoja apie vienos lipdės transformaciją: iki Nepriklausomybės buvęs spygliuotos vielos fone užrašas „Lithuania wants freedom“ (Lietuva nori laisvės) po 1990 m. kovo pavirto į „Lithuania is free“ (Lietuva yra laisva).
Vyčius gabeno tarsi kontrabandą
Lietuvoje prasidėjus atgimimui ir suvokus kokią svarbą turi tautinė atributika, G.Karosas sako, kad sustojo kiti įmonės planai, nes viską gamino Sąjūdžiui. Jis teigė išleidęs per 50 tūkst. įvairių patriotinių lipdžių, be to, atvežė ir kitų simbolių. Anot Amerikos lietuvio, svarbu buvo kuo greičiau gaminti, gabenti ir dalyti. Tačiau kaip tokie kiekiai daiktų pasiekdavo Lietuvą?
„Masiškai veždavo. Ir per turistines grupes, ir žmonėms duodavome dovanų: Amerikoje žinojome, kad reikia Lietuvai, tai ten vykdamas pasiimi keletą lagaminų. Mes dar turėjome įdomių būdų: sukurdavome rusiškų lipdžių, simbolikų, sumaišydavome tarp lietuviškų ženklų, užmaskuodavome. Lietuvoje problema būtų, jei vežtum geltoną, žalią, raudoną, bet lipdė su „Žalgiriu“ nekliudė. O daug rusų ir nesusigaudė tarp simbolių“, – susijuokė G.Karosas užsiminęs, kad tai tarsi savotiška kontrabanda.
Dar vienas būdas, padėdavęs prasmukti nepastebėtam su lietuviška atributika, – patikrose rusams paduoti amerikietiškų daiktų, ženkliukų, kurių sovietmečiu žmonės akyse nebuvo regėję.
Ateities planuose – paroda
Kai surinks ir atveš į Lietuvą likusius originalus, G.Karosas ketina padaryti parodą. Joje ne tik nori parodyti savo darbus, kartu – tai įrodymas, ką sovietmečiu veikė lietuvių išeivija.
„Svarbu atlikti darbai, Lietuva laisva. Bet kai pradeda sakyti, kad išeivijoje veikla kone neegzistavo, tai nebegaliu tylėti. Daug žmonių ignoravo, nematė, kas darėsi išeivijoje. Aš tik esu viena dalis to, man gal daugiau pasisekė padaryti“, – dėstė pašnekovas. Taip pat jis tikisi, kad paroda numalšins dvejones dėl Vyčio autorystės, kad ateityje nekiltų panašių nesusipratimų.
„Nei geležinkelis, nei dar kažkas negali pretenduoti į autorystę – čia yra nurodyta ir kompanija, ir metai. Kas Lietuvoje 1985 m. galėjo daryti tokius dalykus? Kas sakė, kad prieš 10 metų sukūrė? Šie Vyčiai yra išplitę po visą Ameriką, ir niekas nesusimąsto pasižiūrėti į mažą eilutę, kur nurodytas firmos pavadinimas“, – aiškina G.Karosas.
Beje, stilizuoto Vyčio autorius taip pat spėjo apsilankyti ir Kaune, prie Laisvės kario skulptūros. Ši jam paliko didelį įspūdį, o pats G.Karosas įsitikinęs, kad karys turėjo iškilti Lukiškių aikštėje.
