Suprasti akimirksniu
- Švedai su neįgaliaisiais susijusią politiką išplėtė: ji apima ir miesto erdvių prieinamumą
- Aplinkos prieinamumas vertinamas kaip žmogaus teisių užtikrinimas
- Daug kas paliekama verslininkų geranoriškumui ir sveikam protui
- Lietuvos situacija: be privalomų vykdyti įstatymų – nė iš vietos
Ambicija – tapti neįgaliesiems prieinamiausiu miestu
Stokholmo ombudsmenė neįgaliųjų klausimais Riitta-Leena Karlsson teigė, kad Švedijos sostinė turi ambicijų tapti prieinamiausiu miestu neįgaliesiems. Jos manymu, noras lenktyniauti, būti pirmiems gal šiek tiek perdėtas, kita vertus, jis skatina veikti, atrandama pinigų įvairiems integracijos projektams. Taigi tai pirmiausiai politinis sprendimas.
Pasak jos, neįgaliųjų paslaugoms skirtos lėšos nuolat auga, todėl pasigirsta kalbų, kad reikia sustoti, nes yra ir kitų reikmių. Tačiau, švedės manymu, pradžioje investavę daugiau, vėliau sutaupysime labai daug lėšų. Mat jeigu žmogus tampa visuomenės dalimi, jam reikia mažiau pagalbos, jis yra savarankiškesnis, gali mokytis, dirbti, todėl, užuot gavęs pašalpą, jis dar ir pats moka valstybei mokesčius.
„Švedijoje labai svarbi su neįgaliaisiais susijusi politika, apimanti visas visuomenės gyvenimo sferas. Tai reiškia, kad kiekviena visuomenės, valstybės gyvenimo sfera turi būti apgalvota ir neįgaliųjų poreikių atžvilgiu. Dažnai rūpestis neįgaliaisiais apsiriboja sveikatos apsauga ir socialine pagalba. Tačiau mes stengiamės žiūrėti į šią sritį plačiau.
Neįgaliųjų integracija į visuomenę apima ir jų savarankišką judėjimą mieste be padedančio žmogaus. Tam būtinas kompleksinis požiūris: neužtenka turėti neįgaliesiems pritaikytus pastatus, jų vidaus erdvė turi būti suplanuota tinkamai, o ir visa miesto erdvė turi būti tinkamai pritaikyta, kad iki tų pastatų būtų lengva nusigauti“, – pasakojo valstybės tarnautoja.
Stokholme lankėmės pagal Švedijos instituto, įgyvendinančio strategiją skleisti šalies geruosius pavyzdžius įvairiose srityse kitoms šalims, kvietimą. Ombudsmenė žurnalistus, atvykusius iš įvairių šalių, pakvietė į ekskursiją po miestą, kurios metu ji vaizdžiai pakomentavo gerus ir blogus sprendimus, palengvinančius arba apsunkinančius neįgaliųjų judėjimą mieste.
Aplinka, kuri patogi ne tik neįgaliesiems, bet visiems
R.Karlsson pasakojo, kad vienu metu buvo kalbama apie universalų dizainą, kuris būtų patogus visiems.
Kad ir toks pavyzdys: suoliukai viešose erdvėje dažnai tampa poilsio zona. Ant jų gulima, miegama, todėl kiti norintieji prisėsti negali, ką jau kalbėti apie vežimėliu prie suoliuko norintį privažiuoti neįgalų žmogų. Dizaineriai pasiūlė pakeisti suoliuką formą – padaryti juos su iškilimais, kad atsigulti būtų labai nepatogu. Tačiau ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta.
„Vis dažniau į aplinkos prieinamumą neįgaliesiems žiūrima ne kaip į diskriminaciją dėl neįgalumo, bet kaip į žmogaus teisių užtikrinimą. Manoma, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo savo apribojimų, ypatumų ar tiesiog psichologinių savybių, turi galėti laisvai judėti, naudotis visais žmonijos sukurtais vaisiais, gauti išsilavinimą, dirbti ir užsidirbti.
Pereinama prie platesnio mąstymo – galvojama ne apie aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, bet kad ji būtų patogi visiems.
Kitaip tariant, bandoma pereiti prie platesnio mąstymo ir galvoti ne apie aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, bet kad ji būtų patogi visiems. Pavyzdžiui, turime rekonstruotų pastatų, taip pat ir valstybinės paskirties, kuriems išleisti milijonai, jie puikiai pritaikyti neįgaliesiems, bet ne visada pagalvojama apie tai, kaip jiems iki šių pastatų patekti.
Regis, sveikam žmogui smulkmena – aukštas bordiūras, o neįgaliajam jis neįveikiamas. Lygiai taip pat šis bordiūras – kliūtis žmonėms, stumiantiems kūdikių vežimėlius, turistams su lagaminais. Kai atsiras toks visuotinis požiūris, savaime neliks daugybės problemų, nes tapsime pastabesni aplinkai“, – įsitikinusi ombudsmenė.
Kitaip išdėlioti prekes nieko nekainuoja
Tik keletas smulkmenų iš Stokholmo, kurių nė su žiburiu nerasime Vilniuje. Mieste, ypač senamiestyje, per šaligatvius driekiasi nutekėjimai vandeniui, kad šis nesikauptų ir šaltuoju metų laiku nesudarytų plikledžio. Buvo pastebėta, kad daugeliui žmonių, net ir neturinčių specialių poreikių, šie dirbtiniai nedideli kanalai sudaro daug rūpesčių, todėl pasistengta juos visus uždengti. Taigi dabar vanduo daugelyje miesto vietų nuteka žemėje.
Daugelyje Stokholmo parduotuvių prekės yra sudėliotos tokiame aukštyje, kad jas nesunkiai pasiektų vežimėlyje sėdintis žmogus. Tiesa, yra ir tokių, kuriose apie tai nepagalvota. Šiuo atveju viskas priklauso tik nuo parduotuvės administracijos požiūrio – reikalavimo sudėlioti prekes vienaip ar kitaip nėra.
Naujai atidaromos parduotuvės jau turi būti pritaikytos neįgaliesiems, tuo tarpu jau veikiančioms ši tvarka taikoma atsižvelgiant į protingumo kriterijus. Jeigu padaryti taip, kad į vidų galėtų įvažiuoti vežimėlis, labai sudėtinga arba labai brangu, tiek parduotuvės, tiek kavinės ar restorano darbuotojai privalo užtikrinti, kad žmogus sulauks personalo pagalbos.
Vilniuje – akmens amžius?
Ar susimąstėme kada nors, kaip šiuo atžvilgiu atrodo Vilnius? Ar jis pritaikytas judėti vežimėlyje sėdinčiam vaikui vienam? Pasak Žmonių su negalia sąjungos prezidentės Rasos Kavaliauskaitės, ne.
Yra pėsčiųjų perėjų, kai vienoje pusėje – geras nuolydis, o kitoje – aukštas bordiūras. Kam tokia perėja reikalinga?
„Pagrindinis dalykas, kad trūksta kompleksinio požiūrio. Pavyzdžiui, yra pritaikomas pastatas, kad į jį galėtų įvažiuoti vežimėlis, tačiau niekas nepagalvoja, kad iš parkavimo aikštelės iki pastato vežimėliu patekti neįmanoma, nes stūkso neįveikiamas bordiūras.
Taip pat yra pėsčiųjų perėjų, kai vienoje pusėje – geras nuolydis, o kitoje – aukštas bordiūras. Kam tokia perėja reikalinga? Taigi kai daromas vienas dalykas, juk reikia pagalvoti plačiau, apie visumą. O taip yra todėl, kad pastatai neįgaliesiems dažnai pritaikomi tik dėl akių, norint užsidėti varnelę. Pavyzdžiui, užvažiavimas į pastatą yra, bet pastato viduje judėti vežimėliu neįmanoma.
Pagal įstatymus remontuojami pastatai šiuo metu vis dar neturi būti pritaikomi neįgaliesiems. Todėl kai rekonstruojamo pastato savininkas pamato, kad jam per brangu daryti tam tikrus pritaikymus neįgaliesiems, skaido savo projektą į paprastus remontus ir jau laisvas nieko nedaryti.
Šiuo atveju galima būtų tikėtis tik darbuotojų geros valios, kad šie padėtų patekti į pastatą, tačiau dar ir iki to darbuotojo reikia prisibelsti. Tarkime, mažoje parduotuvėje dirba vienas žmogus. Kaip jis paliks savo darbo vietą tuščią?“ – svarstė pašnekovė.
Pasak R.Kavaliauskaitės, kai kurios šalys į aplinkos prieinamumą žiūri daug plačiau ir jos pritaikymą neįgaliesiems išplečia iki universalaus dizaino gairių.
Tai reiškia, kad aplinka turi būti pritaikyta visiems – neįgaliesiems, mamoms su vežimėliais, tempiantiems lagaminus ir kitiems specialių poreikių turintiems žmonėms. Taigi galvojama apie tai, kad patogu būtų visiems žmonėms, neišskiriant neįgaliųjų.
Nėra įstatymų, nėra ir geros valios
„Jei nėra galimybės pritaikyti aplinkos, apgalvojamas kitas pagalbos būdas, pavyzdžiui, įstaigos darbuotojas įpareigojamas padėti neįgaliesiems. Tačiau viskas turi būti apgalvota iš anksto.
Dabar Kauno Laisvės alėjoje esančiose kavinėse, į kurias negali patekti neįgalieji, svarstoma apie mygtukus, iškviečiančius padavėjus. Bet kur neįgalusis gers tą kavą – ant šaligatvio? Taigi nėra kompleksinio požiūrio, o požiūris pas mus keičiamas tik per įstatymus. Jei tam tikros tvarkos nereglamentuoja įstatymas, geranoriškai nieko nedaroma.
Vilniaus kasdienybė: pritaikomas pastatas, kad į jį galėtų įvažiuoti vežimėlis, tačiau iš parkavimo aikštelės iki pastato vežimėliu patekti neįmanoma, nes stūkso neįveikiamas bordiūras.
Vilniuje vietomis net Gedimino prospektas sunkiai įveikiamas – dėl bordiūrų tenka ieškoti aplinkinių kelių, laviruoti. Plytelės taip pat nėra labai patogios važiuoti vežimėliu, kai kur per statūs pakilimai. Manau, situacija pagerėtų, jei atsirastų nuobaudų sistema: jeigu pastato savininkas neturi pakankamai pinigų padaryti aplinką prieinamą neįgaliesiems, jis susimoka baudą ir už surinktus pinigus tuo pasirūpina valstybė“, – pasakojo neįgaliųjų atstovė.
R.Kavaliauskaitės teigimu, Vilniuje nėra specialių žymėjimų vežimėliams, jei važiuojama tuo pačiu šaligatviu, kuriuo vaikšto žmonės. Taip pat beveik nėra specialių žymėjimų akliesiems, tik prie keleto naujai įrengtų perėjų. Mat šie dalykai atiduodami projektuotojų valiai ir jau nuo jų kompetencijos priklauso, kuo jie pasirūpins.
Dar vienas Vilniaus paradoksas – liftai. Kadaise jie buvo prie kai kurių požeminių perėjimų, į kuriuos kitaip patekti neįmanoma. Dabar ten jų ir su žiburiu nerasi – visi išlūžę. Net Geležinkelio stotyje esantis liftas paprastai išjungtas. Reikia nueiti kryžių kelius, kol surandi atsakingą darbuotoją, kuris gali jį įjungti. Panaši situacija ir kitur.
„Šiuo metu Pilaitėje statoma nauja perėja. Įdomu, kokie bus priimti sprendimai, kad galėtume pereiti į kitą gatvės pusę, nes Pilaitėje yra labai didelė neįgaliųjų koncentracija, kadangi ten daug socialinių būstų. Antraip teks, kaip ir kitur, poros kilometrų ratą daryti, kad patektume į kitą gatvės pusę.
Taip pat yra tendencija, kad viešuosiuose pastatuose neįgaliesiems skirti tualetai būna užrakinti arba juose įrengti sandėliukai valytojoms laikyti savo įrangą. Esą juose lankėsi valkatos iš gatvės – prausdavosi ir galbūt miegodavo, todėl nuspręsta juos rakinti. Bet ar tai mūsų problema? Sveikas žmogus, užsimanęs į tualetą, ramiai užeina ir atlieka savo reikalus. Neįgalusis turi lakstyti po visą pastatą ir ieškoti, pas ką raktas. Kol tualetas bus atrakintas, lakstant nuo vieno darbuotojo pas kitą galima ir pilnomis kelnėmis likti. Kur nepažiūrėsi, visur trūksta užbaigtumo“, – įsitikinusi pašnekovė.
