Kaupti cukrų privertė stoka
A.Palavenis pasakoja, kad jos paauglystės laikais cukraus dažnai trūkdavo. „Pamenu, kaip būdavo liūdna, kai pradarius dėžutę pamatydavau, jog cukrus jau baigėsi ir nebegalėsiu juo pasisaldinti arbatos. Tuo metu cukrus buvo deficitinė prekė, taip lengvai, kaip dabar, jo nusipirkti negalėdavai. Įsigudrinau, kad gavus naują cukraus pakuotę, visuomet šiek tiek jo reikia įsidėti atskirai. Pasibaigus šeimos naudojamai dėžutei, aš išsitraukdavau savo sukauptą cukraus lobį, kuriuo pasigardindavau arbatą pati bei pradžiugindavau tėvelius. Visa šeima žinojo, kad dėl cukraus galima kreiptis į mane. Taip tapau savotiška cukraus saugotoja, o laikui bėgant šis įprotis išaugo į cukraus kolekciją“, – dalinasi Alisa.
Moters kolekcijoje šiuo metu daugybė mažų arbatinio cukraus pakuočių, kurias ji ir jos artimieji bei draugai rinko Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Graikijoje, Juodkalnijoje ir tolimesnėse šalyse, tokiose kaip Pietų Korėja, Kenija, Beninas, Indonezija, Karibų Salos, Singapūras.
Iš viso cukrus pargabentas net iš keturiasdešimt dviejų pasaulio šalių. „Kartą apie mano kolekciją sužinoję draugai iš Ispanijos juokavo: „Na, Alisa, tu labai praktiškas žmogus esi, net kolekcija turi tiesioginės vertės. Jei bus karas – štai jums ir cukrus, pas tave jo apstu." Vėliau šie draugai parašė, kad ir patys su dideliu užsidegimu pradėjo kolekcionuoti cukrų. Aš net pamaniau, kad jie mane aplenks, juk Ispanija didelė šalis, ten gausybė įvairiausio cukraus. Tačiau po kelių metų atvykę į Lietuvą tie patys draugai man įteikė savo surinkto cukraus dėžutę. Sakė, kad jiems šis rinkimas jau atsibodo, o aš džiaugiausi, nes savo kolekciją galėjau papildyti turtingu ispaniško cukraus asortimentu”, – prisimena Alisa.
Cukraus atsisakymas paskatino parašyti pirmąją knygą
Prieš tris metus A.Palavenis kardinaliai pakeitė savo mitybą, darbo, poilsio režimą, pradėjo sąžiningai sportuoti, skaitydama daugybę mokslinių straipsnių ir knygų gilino žinias veganinės dietologijos srityje ir atsisakė cukraus. „Jau po kelių mėnesių daugelis mano lėtinių negalavimų dingo lyg jų nebūta, o kūnas įgijo naujų fizinių ir dvasinių jėgų. Tuo metu nutariau sukurti savo internetinį puslapį, kuriame pradėjau rašyti įvairiomis temomis. Vėliau, kai labai aiškiai savo kūnu patyriau, ką reiškia gyvenimas absoliučiai be jokio cukraus ar dirbtinių saldiklių, pradėjau rašyti ir šia tema. Vieną vakarą, artėjant šventėms, sugalvojau, kad visus savo šventinius receptus be cukraus galiu sudėti į knygą. Dirbau dieną bei naktį, be jokio poilsio, bet suspėjau. Iki Naujųjų metų pasirodė mano pirmoji receptų knyga. Manau, kad ji puikiai pasitarnauja tiems, kurie duoda sau pažadą po Naujųjų metų gyventi sveikiau“, – šypsosi moteris.
Vieną vakarą, artėjant šventėms, sugalvojau, kad visus savo šventinius receptus be cukraus galiu sudėti į knygą.
Vėliau Alisa išleido ir antrąją kasdienei mitybai skirtą receptų be cukraus knygą. O toliau laikantis sveiko gyvenimo būdo atsirado tiek jėgų ir energijos, kad drauge su vyru ėmėsi dar vienos prasmingos veiklos – per du metus iš Baltijos jūros surinko ir ištraukė apie toną plastiko bei kitų šiukšlių. Ši jos patirtis, apipinta moksliniais faktais ir meninėmis iliustracijomis, nugulė į trečią knygą. Tiesa, visos Alisos knygos parašytos anglų kalba, todėl dabar ji svajoja šias knygas išleisti ir lietuviškai.
Kolekcija bus panaudota pagal tikrąją paskirtį
Chemijos mokslų daktarė pasakoja, kad cukrus ne vienintelė jos turėta kolekcija. „Dar turėjau kriauklių, smėlio bei augalų herbariumo kolekcijas. Tačiau pamaniau, kad apskritai nebereikia kaupti, todėl minėtas kolekcijas atidaviau Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetams. Ilgai galvojau, kam galėčiau perduoti cukrų, kol vieną dieną draugė man priminė, kad yra „Maisto bankas“. Nedelsiant susisiekiau su organizacija ir, nors atsisveikinti sudėtinga, džiaugiuosi, kad cukrus pagaliau bus panaudotas pagal paskirtį – pagardins stokojančių kasdienybę“, – džiaugiasi Alisa.
Ji yra įsitikinusi, kad truputėlis cukraus tikrai nepakenks. Tačiau primena, kad šiais laikais neretai susiduriame su tiesa, jog gerai gyventi reiškia vartoti per daug, o tai veda prie įvairiausių susirgimų ar gyvenimo kokybės suprastėjimo, nors iš išorės gali atrodyti ir kitaip. Todėl viena iš teisingų išeičių yra riboti ir dalintis. „Maisto banko“ atstovai teigia, kad cukrus – vienas iš nedaugelio maisto produktų, kuris negenda ir dėl to neturi galiojimo terminų. „Džiaugiamės, kad cukrus buvo atsakingo žmogaus rankose. Būdama vaistininke, Alisa puikiai žinojo, kaip tinkamai laikyti cukrų, kad jis išliktų tinkamas žmonių vartojimui. Šią kolekciją norėtume perduoti vienai iš mūsų remiamų organizacijų – galbūt senjorų globos namams ar neįgaliųjų draugijai, su mintimi, kad cukrus ne tik pagardins kavą ar arbatą, bet ir taps edukacine priemone prisimenant, o gal net susipažįstant su šalimis iš kur jis atkeliavo“, – sako „Maisto banko“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė.
Būdama vaistininke, Alisa puikiai žinojo, kaip tinkamai laikyti cukrų, kad jis išliktų tinkamas žmonių vartojimui.
Šiuo metu labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ remia beveik šešis šimtus nevyriausybinių organizacijų, vidutiniškai per mėnesį parama maistu pasiekia daugiau nei 143 000 sunkiau gyvenančių Lietuvos žmonių. Kviečiame palaikyti organizacijos veiklą skambinant tel. 1343 (auka 3 eurai), aukojant internetu www.maistobankas.lt/paremk ar portale aukok.lt. Vienas jūsų paaukotas euras virsta į penkiolika maisto porcijų nepasiturintiems.
