Pamatyti ir paglostyti šunį, išgirsti įdomų pasakojimą, pasigrožėti paveikslu, suvalgyti mėgstamos sriubos ar gauti namuose paliktus skaitymo akinius – tokios kasdieniškos svajonės, kurias akciją surengusiems studentams išdėstė jų slaugomi ligoniai. „Mums šie norai atrodo itin paprasti, bet jiems prilygsta stebuklui. Vis dėlto pats svarbiausias dalykas – bendravimas. Šie žmonės jo itin trokšta“, – sakė akcijos „Padovanokime svajonę“ kuratorė, Kauno kolegijos slaugos katedros vedėja Vilma Rastenienė.
Smagu, kad padėdami mes galime suteikti jiems laimės. Vyresni žmonės labai dėkingi. Todėl patarnauti jiems nesunku, – sakė slaugytojos profesijos besimokanti Ugnė Šimanskaitė.
Būtent jos namuose augantis šuo pradžiugino vieną iš slaugos ligoninės pacientų, namuose taip pat turėjusį šunį. Didžiausia jo svajonė buvo vėl paglostyti šį gyvūną. „Kitas ligonis namuose pamiršto akinius, todėl negali skaityti. Jį slaugiusi studentė nusprendė išpildyti šį vyro norą – nuvažiuoti į jo namus ir atvežti paliktus akinius“, – sakė akcijos rengėja.
Būsimas darbas negąsdina
Prieš akciją studentai su savo pacientais kasdien bendravo maždaug dvi savaites. Tiek laiko truko privaloma būsimiesiems slaugytojams praktika. Nors paprastai slaugyti sunkius ligonius sudėtinga, Kauno kolegijos antrakursiai tikino, jog šis darbas jiems patinka.
„Man įdomu pažinti ligonį. Paprastai jie labai nori kalbėtis. Tiesa, kartais sunkiai atsiskleidžia. Reikia žinoti, kaip prieiti. Smagu, kad padėdami mes galime suteikti jiems laimės. Be to, vyresni žmonės, kokie paprastai yra slaugos ligoninės pacientai, labai dėkingi. Todėl patarnauti jiems nesunku“, – sakė slaugytojos profesijos besimokanti Ugnė Šimanskaitė.
Keičiasi požiūris į slaugą
Kauno slaugos ligoninės direktorės, vyriausiosios gydytojos Ritos Kabašinskienės teigimu, tarp jų pacientų nelankomų nėra, tačiau ir aplinkinių rūpestis jiems labai svarbus. Gydytoją ypač džiugina tai, jog keičiasi visuomenės požiūris į slaugos ligonines: „Mes esame medicinos įstaiga, ne socialinė. Čia suteikiamos įvairios medicininės paslaugos. Pavyzdžiui, šiuo metu turime tris komos būsenos ligonius. Jiems medicininė priežiūra ir slauga būtina visą parą. Artimieji to negali suteikti. Tačiau tai, kad išvežė šeimos narį pas mus, nereiškia, jog jiems jis nerūpi“.
Pasak vyr. gydytojos, žmonių, kuriems reikia nuolatinės slaugos, daugėja ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Tačiau pastaraisiais metais Lietuvoje tokios ligoninės neperpildytos. Medikai spėja, kad tai susiję su sunkmečiu. Už nuolatinę ligonio slaugą mokama 900 litų pašalpa, o daugeliui šeimų, kurias palietė nedarbas, tokios pajamos - vienintelis pragyvenimo šaltinis. Todėl jie ryžtasi patys rūpintis sunkiai sergančiu artimuoju, o ne atiduoti jį į slaugos ligoninę.
Kauno slaugos ligoninėje gydomi įvairiomis ligomis sergantys žmonės, daugiausia – onkologinėmis. Jauniausias buvęs pacientas – 16-metis, kurio inkstai visiškai nefunkcionavo. Vyriausia – 112 metų senutė. Mirtis šioje įstaigoje – kasdienybė. Tačiau personalo ir visuomenės dėka ligoniai nejaučia slogučio. Svajonių išpildymo akciją surengę studentai ketina nenutraukti ryšių su ligoninės pacientais ir bendrauti vėliau.
