Gydytojas A.Kiškis, kalbėdamas apie pastarųjų mėnesių darbą ligoninėje, atviras – kiekviena diena dabar yra vis kitokia, niekada negali žinoti, kokį vaizdą ligoninėje pamatysi rytoj. Jis užsimena ir apie tai, kad darbo krūvį medikams emociškai atlaikyti darosi vis sudėtingiau, bet kalbėti apie tai drįsta ne visi.
Medikas įsitikinęs, kad teigiamų pokyčių, susijusių su koronaviruso situacija šalyje, gali nebūti iki pat pavasario. Pats medikas pasigenda griežtesnės karantino priežiūros ir visuomenės švietimo.
A.Kiškis rado laiko trumpam pokalbiui su 15min.
– Ar galėtumėte kaip medikas palyginti pirmąją ir antrąją koronaviruso bangas, stebėdamas situaciją ligoninėje?
– Kaip diena ir naktis. Tiek kalbant apie ligonių skaičių, jų gydymą, tiek apie personalą, medikų savijautą. Čia visiškai nebesulyginami dalykai. Apskritai viskas yra žymiai sunkiau, išskyrus tai, kad mes jau daugmaž įsivaizduojame, kokia tai liga, ką ji daro, su kuo ji „valgoma“ ir kaip reikia elgtis. Tai iš šitos pusės kiek lengviau, bet visomis kitomis prasmėmis – žymiai sunkiau.
– Pastebima, kad rimtos medikų pagalbos reikia vis jaunesniems pacientams. Tai, deja, atsispindi ir mirčių statistikoje. Kaip tai paaiškintumėte?
– Paaiškinti kodėl, aš tikrai negaliu, bet kad taip yra – faktas. Iš principo kažkas galbūt galėtų pasakyti, kad tiesiog sunkesni ligoniai arba neatvažiuoja iki ligoninės, arba jie nepatenka ten, kur turėtų patekti, bet aš vis tik manau, kad tai netiesa. Jeigu skyriuje guli ir trisdešimtmetis, ir devyniasdešimtmetis, tai turbūt nėra taip, kad kažkokie ligoniai nepatenka į ligoninę.
Žvelgiant į paskutinius mėnesius, tie vyresni ligoniai galbūt atvažiuoja šiek tiek per vėlai.
Nors, žvelgiant į paskutinius mėnesius, tie vyresni ligoniai galbūt atvažiuoja šiek tiek per vėlai.
– Ar tai jums ir kelia didžiausią nerimą?
– Labiausiai nerimą kelia tai, kad tiesiog tuoj nebeliks kam gydyti tų ligonių. Aš pats turiu tų laisvų dienų, ir kai po kiekvienos laisvos dienos grįžtu į darbą, nežinau, ką ten rasiu. Kai susitinku su kolegomis, pirmas klausimas visada būna: kas pasikeitė? Ar mes dirbame vis dar viename skyriuje, ar jau trijuose?
– Tai kiekvieną dieną tenka prisitaikyti vis prie naujos situacijos?
– Taip. Aš esu įsitikinęs, kad tiek įstaigos, tiek valdžios atstovai per dieną bent kelis kartus persvarsto visas galimybes, kaip čia reikėtų padidinti ar nepadidinti lovų skaičių. Tai mes, kaip eiliniai darbuotojai, tiesiog einame į darbą ir nežinome, ką ten rasime.
– Kokia dabar yra emocinė jūsų ir jūsų kolegų būsena? Ką pastebite?
– Jeigu apie tai žmonės šnekėtų labai laisvai ir paprastai, tai manau, kad kokie 30 procentų kolegų pasakytų, kad jau kreipėsi pagalbos į psichologus. Galbūt panaši dalis vartoja raminamuosius, kurie leistų išsimiegoti. Žinau tai tiek iš savo, tiek iš kolegų patirties.
Aš pats teoriškai esu parašęs prašymą po savaitės nutraukti mano darbo sutartį. Bet atsiėmiau jį, nes dabar tiesiog negaliu pabėgti iš mūšio lauko.
– Įtampa jau tapo nebepakeliama?
– Aš pats esu reanimatologas, šis darbas ir prieš pandemiją buvo tikrai labai nelengvas. Tai yra 24 valandos adrenalino ir tu niekada nežinai, kas nutiks po minutės. Jeigu galima taip pasakyti, šiuo metu visi darbuotojai yra dekompensavę. Jei jau ir anksčiau jie buvo pavargę, dabar tas nuovargis yra kelis kartus didesnis.
Kartais sunku susiorientuoti, ką ir kada su pacientu daryti, nes pamatai ligonį, kuris teigia, kad jaučiasi neblogai, bet pažiūrėjus į jo rentgeno nuotrauką pamatai, kad jis turėtų būti jau negyvas.
– O ar daug dabar yra tokių, savo noru pasitraukiančių iš medicinos?
– Šitos statistikos aš nežinau, bet susideda ir kiti faktoriai. Galbūt kažkas turi sveikatos problemų, dar kiti labai bijo, bet aš manau, kad svarbiausias šiuo atveju yra didžiulis nuovargis. Tai natūralu. Tokiomis sąlygomis kitaip nelabai ir galėtų būti, o palengvinti tą mūsų kasdienybę ir darbą nėra galimybių. Kaip jau kažkas minėjo, lovas mes galime pastatyti, bet daugiau gydytojų juk nepagaminsim.
– O kada jūs pats paskutinį kartą normaliai išsimiegojote?
– Tikrai neatsimenu tokio laiko...
– Kokie dar iššūkiai šiuo metu jums patys sunkiausi?
– Sunku yra ir su pačiais pacientais. Kadangi liga yra pakankamai nauja, labai dažnai jos klinikinė išraiška neatspindi laboratorinių tyrimų. Kartais sunku susiorientuoti, ką ir kada su pacientu daryti, nes pamatai ligonį, kuris teigia, kad jaučiasi neblogai, bet pažiūrėjus į jo rentgeno nuotrauką pamatai, kad jis turėtų būti jau negyvas.
Jeigu tai būtų gripas, žinotumėme, kad reikia kuo greičiau imtis veiksmų, bet šiuo atveju reikia šiek tiek sustoti ir elgtis ne taip, kaip anksčiau, dabar mes kartais elgiamės net priešingai.
Prieš tris dienas sutikau meistrą, kuris sako: žinai, ta korona ne tokia ir įdomi šiuo metu. Stovėjau jau paraudonavęs iš pykčio ir man norėjosi rėkti.
– Pastaruoju metu padaugėjo incidentų, kai koronavirusą neigiantys žmonės veržiasi į neva tuščias ligonines ir filmuoja jas. Kaip vertinate tokius veiksmus?
– Vertinu labai paprastai – žmonių yra visokių. Tam, kad žmogus suprastų, kas vyksta, jam reikia turėti smegenų. Jeigu jis jų neturi, turbūt šiuo metu būtų labai sunku pakeisti jo nuomonę. Tie slankiojantys palei langus, gal pasakysiu negražiai, bet yra išgamos.
Kyla labai didelis pyktis, kai pamatai tokį dalyką, o pats esi ten, už lango, matai kardinaliai kitą vaizdą, nei jis pateikiamas.
Prieš tris dienas sutikau meistrą, kuris sako: žinai, ta korona ne tokia ir įdomi šiuo metu. Stovėjau jau paraudonavęs iš pykčio ir man norėjosi rėkti. Tai ką aš veikiu, kodėl aš einu į tą darbą?
– Kaip tada, jūsų manymu, reikėtų su tuo skepticizmu kovoti?
– Man atrodo, kad trūksta griežtesnio požiūrio. Įvesti ribojimai, kaukės, bet kaip to laikomasi? Manau, kad tai per mažai prižiūrima. Taip pat, mano manymu, reikėtų į viešąją erdvę leisti daugiau reklamų. Kodėl mes ant cigarečių pakelių dedame baisias nuotraukas? Tam, kad žmonės bent kažkiek išsigąstų ir susimąstytų. Tai gal ir šiuo atveju reikėtų tą daryti?
– Kada, jūsų akimis, koronaviruso situacija turėtų nors kažkiek pagerėti?
– Manau, kad situacija labai priklausys nuo apribojimų griežtumo. Visi dabar sudėję rankas laukia, kas bus ir kas keisis. Tie ribojimai, kurie yra įvesti šio karantino metu, mano manymu, yra geri, tik gal įvesti šiek tiek per vėlai. Tačiau tikiuosi, kad jie turės teigiamos įtakos. Bet jei labai atvirai – esu pasiruošęs ir blogiausiam. Asmeniškai jokių gerų ženklų iki pavasario nematau, bet galbūt esu pesimistas.
