Sekmadienio rytas, pasak Loretos, rodos, nepranašavo didžiulio škvalo. Tolumoje griaudėjo perkūnija, jai nurimus, išlindo saulė. Tauragiškė plušo namuose, jos vyras ilsėjosi kieme ant suolelio, kai staiga, apie 11.30 valandą, pasigirdo didžiulis trenksmas.
„Kaip jau davė! Tokio garso nesu gyvenime girdėjusi. Lyg sprogimas. Beprotiškai smarkus. Jį girdėjo ir sesuo, gyvenanti už kilometro. Kaip tik tuo metu pas mus atvyko pažįstama. Ji pasakojo, kad nuo trenksmo net mašinos langas atsidarė. Matė, kaip nuo ąžuolo, augančio prie mūsų tvoros, pabiro lapai, žievė. Atlėkė moteris visa išsigandusi. Aš puoliau žiūrėti, ar namuose kas nedega“, – istoriją ėmė pasakoti Loreta.
Name dingo elektra, internetas, sudegė modemai, perdegė kelios lempos, buvo išmušti visi saugikliai, net ir gatvės skydynėje. Žaibas pridarė nuostolių tik vienai gatvės namų eilei, kitąpus gyvenantieji nepajuto nieko.
„Kaimynų signalizacija pradėjo kaukti. Atvyko apsaugininkai. Kai vakare tie kaimynai grįžo į namus, negalėjo patekti į kiemą – automatiniai vartai buvo užstrigę. Žaibas sudegino pultelį. Kvietė jie apsaugą, atidarinėjo rankiniu būdu vartus“, – tikino moteris.
Pasak jos, iškart po trenksmo prasidėjo audra. O iki tol net nelijo – švietė saulė.
„Visi galvojo, kad kas sprogo. Jei ne ąžuolas, kurį kaimynė keiksnojo – norėjo nupjauti, nes lapus į jos kiemą vis nunešdavo vėjas, mūsų namai būtų supleškėję. Dabar jau bijosiu visų audrų. Šeštadienį net langus buvome palikę atvirus, o nuo sekmadienio... Elektros tinklai buvo atvykę, keitėme ir modemus. Skambinome seniūnui, kad atvažiuotų patikrinti ąžuolo. Ims ir ta šaka, likusi be žievės, kuri labiausiai nukentėjo, užgrius dar ant namo. Nežinau, kaip medis atlaikė tą trenksmą“, – stebėjosi Loreta.