Dabar situacija priešinga – jauna moteris įsitikinusi, kad tai jos kryptis. O klausiama, kodėl dirba su nuteistaisiais, atsako klausimu – „O kodėl ne aš?“
Suvokimas atėjo vėliau
„Kai dabar pagalvoju, socialinis ar panašus darbas man nebuvo svetimas nuo mažens. Man dar paauglei patikėdavo slaugyti sergančią močiutę. Vėliau, kai brolis į namus atnešdavo ar kačiuką, ar šuniuką, jais rūpindavosi taip pat aš. Dabar pažvelgus atgal tokių sąsajų įžvelgti galima, bet taip atrodė ne visada“, – nusijuokė R.Čižauskaitė.
Moteris neslepia, kad įstojusi į socialinį darbą net apsiverkė, tikrai neįsivaizdavo savęs tokiame amplua. „Tada buvo populiari vadybos specialybė, tai svarsčiau – gal ten. Bet socialinis darbas? Tikrai ne man“, – pasakojo pašnekovė. Tada Raimondą ramino mama, pastaroji tikino, kad viskas bus gerai ir jokia čia gyvenimo drama.
Šiuo metu Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovė džiaugiasi, kad mama palaikė ir kad viskas pasisuko būtent taip. „ Studijuodama trečiame kurse įsidarbinau Vilniaus miesto socialinės paramos centre, darbas buvo mėgiamas, tačiau labiausiai atsiskleidžiau, kai teko padirbėti su namų neturinčiais asmenimis.
Iš tiesų būtent tada ir atėjo suvokimas, kad esu ten, kur ir turiu būti. Supratau, kad tai tikrai labai prasmingas darbas. Tada ir pačios studijos įgavo kitokią prasmę, sakyčiau, suteikė tikrai daug reikalingų žinių“ , – pasakojo moteris.
Iš tiesų būtent tada ir atėjo suvokimas, kad esu ten, kur ir turiu būti.
Vėliau atėjo laikas, kaip ir dažnam, kai norisi šiek tiek pakeisti sritį, galbūt išmokti ko nors naujo ir Raimonda pradėjo ieškoti naujos darbovietės. Ja ir tapo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centras. Iššūkių šiame darbe tikrai nemažai, pripažįsta moteris, tačiau tai įkvepia dirbti. „Kartais atrodo, kad judame tokiais mažais žingsniais, jog galbūt net nematyti. Viskas taip greitai nesikeičia, tačiau po truputį šį bei tą nuveikti pavyksta, o siekių irgi turime“, – tikino Raimonda.
O kodėl ne aš?
Dirbti su nuteistaisiais toli gražu ne dažnas jaunos ir žavios moters pasirinkimas. Paklausta, ar sulaukia aplinkinių, šeimos ar draugų nuostabų, Raimonda neslėpė, kad jų būna.
„Šeimai iš pradžių gal buvo netikėtas mano sprendimas, dabar jau įprato. O aplinkiniai, ypač nauji pažįstami, nustemba. Tačiau aš turiu jiems savų argumentų“, – tikino pašnekovė.
Visų pirma, jauna moteris atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistųjų ignoravimas rodo tam tikrą kompleksinio mąstymo stoką. „Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl turime su jais dirbti, – nes daugelis iš jų išeis į laisvę ir taps mūsų visuomenės dalimi. Gyvens tame pačiame name kaip ir jūs, jūsų vaikai, jie taps jūsų kaimynais. Taigi – jų integracija, mano manymu, yra itin svarbus klausimas“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Raimonda pasuka šį klausimą kitu kampu – suprantama, kad kažkas turi su jais dirbti, tai kodėl ne aš? „Aišku, daugeliui atrodo kur kas prasmingesnis ir priimtinesnis darbas su vaikais, su šeimomis. Tačiau jei šį darbą nusistumsime visi, jo nedirbs niekas. Todėl aš klausiu savęs kitaip – ne „Kodėl aš dirbu“, o „kodėl ne aš turėčiau dirbti“? – kalbėjo moteris.
Iššūkių daug
Prabilusi apie iššūkius ir sunkumu, pirmiausia R.Čižauskaitė pamini paties Nuteistųjų konsultavimo centro išlaikymą. „Žinote, niekas nenori paremti nuteistųjų ar žmonių, dirbančių su jais. Tai nėra populiaru. Nė viena partija neišsikels sau tokio tikslo, nes tai bus nepopuliarus sprendimas, apie verslą turbūt nė nereikia kalbėti. Taigi – viena iš užduočių išlaikyti tris šio centro darbuotojus. Džiugu, kad šiemet į mus dėmesį atkreipė Vilniaus savivaldybė ir pirmą kartą per visą gyvavimo istoriją skyrė lėšų“, – pasakojo moteris.
Svarbiausia Raimondos ir jos kolegų užduotis – parengti žmogų išėjimui į laisvę. „Kiekvienas iš jų yra atskira istorija ir atskiras atvejis, tačiau mūsų tikslas – kad jis negrįžtų į senąjį kelią. Kad suprastų, jog dabar gali pradėti naują gyvenimą“, – dėstė pašnekovė. Tačiau tai, kaip išsikeltus tikslus pavyksta įgyvendinti, priklauso nuo aibės dalykų – paties nuteistojo, kiek laiko jis praleido nelaisvėje, kokį nusikaltimą įvykdė, ar liko saitai su šeima ir daug kitų dalykų.
Kiekvienas iš jų yra atskira istorija ir atskiras atvejis, tačiau mūsų tikslas – kad jis negrįžtų į senąjį kelią.
Vilniaus „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro darbuotojai nemažą laiko dalį praleidžia Vilniaus pataisos namuose, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, bei Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, taip pat dirba su Vilniaus apygardos probacijos tarnybos priežiūroje esančiais asmenimis.
Prie tokio darbo, pasak R.Čižauskaitės, iš tiesų reikia priprasti. „Jei kiekvieną istoriją priimtume labai jautriai ir neštumėmės į namus, tikrai negalėtume dirbti tokio darbo. Ir aplinka, aišku, ne pati maloniausia, bet pripranti. Turi suprasti, kodėl tai darai“, – kalbėjo moteris. Jos teigimu, lytiškumo aspektas darbe su nuteistaisiais irgi vaidina savo vaidmenį.
„Aišku, turi nustatyti tam tikras ribas, atstumą. Suprantama, kad kartais į konsultacijas vyrai eina todėl, kad jas ves moteris. Tačiau turi priprasti. Galiausiai, vedant konsultacijas ir paskaitas šalia visada yra ir pareigūnai, taigi – nėra taip pavojinga kaip galėtų pasirodyti“, – teigė Raimonda.
Veiksmingiausia – pokalbiai su kiekvienu atskirai
Paprašyti pagalbos ir laisvėje neretam žmogui sunku. R.Čižauskaitė pastebi, kad nuteistųjų psichologija dar kitokia – paveikti grubesnio gyvenimo, kalėjimo taisyklių jie neretai net norėdami negali paprašyti pagalbos.
„Per bendrus užsiėmimus rečiau kas nors pasako – taip man reikia pagalbos, gal galite padėti sutvarkyti dokumentus ar pan. Pasėdi, paklauso ir išsiskirsto. Tačiau susitikus akis į akį, bendravimas kitas. Aišku, žmogui reikia laiko. Pakalbi vieną susitikimą, kitą. Kai kurie atsiveria, papasakoja savo istorijas, kai kurie taip ir nešiojasi ją savyje“, – patirtimi dalijosi moteris.
Psichologinė pagalba reikalinga iš tiesų dažnam į laisvę besirengiančiam nuteistajam. Įkalinimo įstaigoje praleidus 5 ar daugiau metų į visuomenė grįžti labai sunku – pradedant nuo elementarių dienos ritmo dalykų, gaminimo, tvarkymosi iki bendravimo su žmonėmis.
Tiems, kurie turi kur grįžti, pasak R.Čižauskaitės kiek lengviau, tačiau tie, kurie neturi nieko – itin didelėje kryžkelėje. „Dauguma jų prieš išeidami turi ryžto pradėti gyventi kitaip. Nors dažnas turi galimybę grįžti į nusikalstamą pasaulį, visų pirma sako – nenoriu čia grįžti, noriu gyventi normaliai“, – kalbėjo moteris. „Carito“ darbuotojų tikslas ir yra, sudaryti žmogui sąlygas bent pradėti, už kažko užsikabinti, nepalūžti.
Vis dėlto tai užtikrinti sunku. „Išėjęs į laisvę žmogus iš valstybės gauna 38 eurų išmoką, tačiau ir ją neretai tik po kokios savaitės. Vadinasi, jei neturi šeimos, neturi pajamų, išeina visiškai plikas basas. Negali važiuoti net visuomeniniu transportu – ar į nakvynės namus, ar į darbo biržą“, – kalbėjo moteris.
Išėjęs į laisvę žmogus iš valstybės gauna 38 eurų išmoką, tačiau ir ją neretai tik po kokios savaitės.
Dar neužsidirbęs, neturintis už ką pavalgyti žmogus labai greitai pajunta neviltį ir pradeda vėl galvoti apie grįžimą į nusikalstamą pasaulį. „Yra tokių smulkių dalykų, kuriuos pakeisdami, galėtume tikrai palengvinti tas pirmas dienas, kai žmogus stengiasi sugrįžti, kabintis į gyvenimą.
Pavyzdžiui, galėtume leisti su paleidimo iš įkalinimo įstaigos pažyma, sakykime, bent mėnesį ar du po paleidimo iš įkalinimo įstaigos leisti visuomeniniu transportu važinėti nemokamai. Galiausiai, išmokėti tuos 38 eurus pirmą dieną“, – vienus iš būdų, kaip padėti nuteistiesiems lengviau integruotis, vardino Raimonda.
Štai dabar Raimonda su kolegomis stengiasi įgyvendinti „Caritas Works“ žvakučių fabrikėlio idėją. Pastarajame, pasak pašnekovės, išėję į laisvę nuteistieji galėtų pradėti dirbti, taip po truputį integruodamiesi į visuomenę.
Minčių ir idėjų, kaip galima būtų integruoti nuteistuosius ir stengtis juos grąžinti į gyvenimą, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro darbuotojai turi ne vieną. „Gaila viskas juda palyginti lėtai, tačiau reikia stengtis. Kai dabar pagalvoju, jau treji metai čia prabėgo, iš pažiūros tiek nedaug nuveikta, bet tikėkimės viskas pajudės greičiau“, – vylėsi Raimonda.
Moteris pridūrė, kad šiuo klausimu itin svarbus ir visuomenės požiūris, supratimas, kad nuo problemų nepabėgsime, reikia jas spręsti – ištiesti pagalbos ranką. Prie šios veiklos Raimonda kviečia prisidėti visus – savanorius psichologus, teisininkus, socialinius darbuotojus ir kitus idėjų turinčius ir padėti norinčius žmones.
