„Marti maldavo paguldyti sūnų į psichiatrinę ligoninę“, – netrukus po tragedijos, kai vyras pro langą išmetė savo penkių mėnesių kūdikį, sakė jo mama. Medikų kova dėl vaiko gyvybės nebuvo sėkminga – Kauno klinikose jis mirė, o jį išmetęs vyras gydomas psichiatrijos ligoninėje.
Apie tai, kaip Lietuvoje teikiama pagalba psichikos ligomis sergantiems žmonėms, visuomenė diskutuoja jau seniai. „Kodėl reikia tragedijos, kad į šią problemą būtų atkreiptas dėmesys?“ – socialiniuose tinkluose klausė žmonės.
Tačiau ne viskas yra taip paprasta, tvirtina Eglė. Vardas jos pačios prašymu yra pakeistas, nes papasakoti apie kasdienybę dirbant su tokiais žmonėmis ji sutiko tik anonimiškai, mat visuomenėje šios temos – jautrios. Be to, apie kai kuriuos dalykus, kas iš tiesų vyksta tokiose įstaigose, viešai kalbėti iš viso nepriimtina.
Apie tai, kas įvyko Klaipėdoje ir kodėl galimai psichikos liga sergančiam žmogui nebuvo suteikta pagalba galite skaityti čia.
– Egle, kokie žmonės gyveno jūsų vadovaujamuose globos namuose?
– Labai įvairūs. Tai – ir senatvine demencija sergantys žmonės, taip pat turintys Dauno sindromą, sergantys šizofrenija, depresija. Visa tai įeina į psichikos sveikatos sutrikimus ir visos šios diagnozės ligos istorijoje koduojamos F raide.
Tarkime, jei protinis atsilikimas dažniausiai yra nuo gimimo, tai šizofrenija gali būti paveldima, ją gali sukelti tam tikri gyvenimo įvykiai tada, kai žmogus suaugęs.
Tačiau jei žmogus yra veiksnus ir serga šizofrenija – pagalbos jam niekas negali suteikti, jei jis pats jos nepriima. Tokia realybė. Priverstinai žmogus gydomas tada, kai daro nusikalstamą veiką, yra absoliučiai neadekvatus ir kelia pavojų sau ar aplinkiniams.
– Tačiau ar riba, kada jis kelia pavojų, yra aiški?
– Ne visada, todėl gauti pagalbą, net jei matai, kad žmogus kelia pavojų, sunku. Tenka gudrauti. Tarkime, jei matydavome, kad dėl žmogaus elgesio gali kilti pavojus kitiems ar jam pačiam – mes žinodavome tam tikrus raktinius žodžius, ką pasakyti paskambinus Bendruoju pagalbos telefonu.
