„Jūsų vestuvėse aš būsiu lyg aplink skraidanti bitė. Fotografija man – ne pinigai, o aistra“, – viename fotografų tinklalapyje tvirtina 28-erių lietuvis.
Fotografija atsitiktinai susižavėjęs, bet jau dvejus metus šį verslą puoselėjantis Mantas spėja, kad vis tik nugalėjo genai, – tik pakeitęs profesiją jis sužinojo, kad niekada nematytas senelis buvo fotografas.
 |
| M.Kubilinsko nuotr./Manto Kubilinsko nuotrauka |
Iš ambasados – į fotografiją
Baigęs mokyklą, Mantas iš Joniškio išvažiavo studijuoti į Vilnių. Bet netrukus žalią kortą laimėję tėvai jaunėlį sūnų išsiuntė į Ameriką laimės ieškoti. „Atskridau 2006 metais su vienu lagaminu, be draugų ir pažįstamų, keturios dienos iki 21-ojo gimtadienio, – kiek ironiškai portalui 15min.lt pasakojo jis. – Buvo pats nuostabiausias gimtadienis, kokį gyvenime turėjau. Be darbo, sėdėjau namie. Gyvenau tokiame kaime, iš kur be mašinos nepajudėsi, gali nebent išeiti pasivaikščioti iki greitkelio ir atgal.“
Jaunas amžius lietuvį išgelbėjo. Mantas galėjo patekti į JAV, priešingai nei brolis, kuriam jau buvo sukakę 21-eri, – per daug, kad galėtų pasinaudoti tėvų žalia korta.
„Atskridau 2006 metais su vienu lagaminu, be draugų ir pažįstamų, keturios dienos iki 21-ojo gimtadienio.“
Po trijų keturių mėnesių vaikinas jau turėjo darbą, kurį gavo padedamas vieno internetu rasto tautiečio. Šis taip pat padėjo apsigyventi, įsigyti mašiną. Vėliau persikėlė ir tėvai (dabar jau jie prakutę – rado darbus, įsigijo butą, mašinas).
Pašnekovas neslėpė, kad pirmi pora metų už Atlanto buvo didelis galvos skausmas. Mantas įsidarbino perkraustymo bendrovėje, bet ištvėrė tik apie 10 mėnesių. Suprato, kad toks darbas – ne jam. Vaikinas netruko įstoti į koledžą ir panūdo keisti gyvenimą. Todėl daug negalvodamas čiupo atsitiktinai pasitaikiusį administratoriaus darbą Lietuvos ambasadoje – į šias pareigas pretendavo bičiulis, bet įstojęs į universitetą jų atsisakė.
Tuometis ambasadorius Audrius Brūzga, anot pašnekovo, daug prisidėjo, kad jis tapo tuo, kuo yra šiandien. Kaip ir ambasadoje sutiktas Leonas Garbačauskas, dabar su žmona gyvenantis Lietuvoje.
Ambasadoje Mantas dirbo trejus ar ketverius metus, kartu ir studijavo koledže. „Iš manęs visi juokdavosi: esi žmogus orkestras. Dienomis dirbdavau, vakarais nuo šešių iki dešimtos sėdėdavau auditorijoje, savaitgaliais pradėjau fotografuoti. Važiuodavau dar kažkur pasidarbuoti, nes alga nebuvo auksinė, o už mokslus reikėjo mokėti. Būdavo, kad miegodavau po penkias valandas, bet koledžą pabaigiau.“
Tačiau labiausiai stebina ne vaikino sugebėjimas visur suspėti ir net ne aplinkybė, kad į JAV jis persikėlė nemokėdamas anglų kalbos, o pasirinkta specialybė – psichologija. Ši sritis ir fotografija, pašnekovo tikinimu, stipriai susijusios: „Bendravimas su žmonėmis yra vienas svarbiausių dalykų, dėl kurių tiek pasiekiau. Jei moki pasiekti, kad žmonės su tavimi jaustųsi jaukiai, gausi dešimtuką su pliusu, o jei ne, rezultatai nebus patenkinami.“
Mokslų lietuvis, panašu, dar neatsikando – nors vis labiau įsitvirtina vestuvių fotografijos versle, jis turi planų tęsti studijas universitete.
Pradžia – DJ Mamanios atvaizdai
Fotografija pašnekovo gyvenime atsirado atsitiktinai ir ne taip seniai. Dar gyvenant Vilniuje kambario bičiulis iš muzikos festivalio parsivežė paprastu veidrodiniu fotoaparatu darytų DJ Mamanios iš „G&G Sindikato“ nuotraukų. Mantas pamatęs išsižiojo ir pats užsimanė tokias daryti.
Pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmė tik 2006-aisiais. Ilgą laiką fotografija jam buvo tik žaidimas, bet prieš porą metų tapo pagrindiniu užsiėmimu.
„Viskas greitai pasikeitė, kai gavau prestižinį apdovanojimą. Visi pasidarė draugai, norėjo bendrauti. Pasipylė laiškai, kad ir asistentais nori būti, ir kad juos mokyčiau.“
Specialių fotografijos studijų Mantas nebaigė. Mokėsi tyrinėdamas kitų darytas nuotraukas, domėdamasis technologija, bandydamas pats pagauti gerus kadrus. Perskaitė kokias penkias knygas apie fotografiją, baigė porą vienos dienos kursų, kuriuos vedė žinomi profesionalai, bet daugiausia mokėsi iš „YouTube“ įdėtų vaizdo pamokų, dirbdamas su kitais fotografais ir praktikuodamasis namie.
„Didelę įtaka padarė Steve'o Jobso (kompanijos „Apple“ įkūrėjo – red. past.) autobiografinėje knygoje parašyta frazė: „A klasės žaidėjai turi būti su A klasės žaidėjais.“ Tai mane labai motyvavo ir motyvuoja iki šiol“, – kalbėjo Mantas.
Užsako jau kitiems metams
Imtis fotografijos verslo paskatino minėtas L.Garbačauskas, tiksliau, į rankas pakliuvęs diplomato fotoaparatas. Jį pačiupinėjęs vaikinas suprato, kad pakaks žaisti, laikas fotografijos imtis rimtai. Iš tėvų pasiskolinęs 3 tūkst. dolerių, Mantas įsigijo reikiamos technikos pradėjo siūlyti savo paslaugas.
 |
| M.Kubilinsko nuotr./Manto Kubilinsko nuotrauka |
Iš pradžių – nuo vasario iki rugsėjo – jis tik bandė, ieškojo, bendravo su žmonėmis, dirbo įvairiuose renginiuose. Gal metus su juo niekas nesileido į kalbas, nors internete prisijungė prie vestuvių fotografų grupių, entuziastingai siūlė savo paslaugas.
„Mano net vardo negali ištarti, o apie pavardę visai tyliu, – prisimindamas verslo pradžią, juokėsi pašnekovas. – Kas čia toks, kažkoks lenda… Bet viskas greitai pasikeitė, kai gavau gana prestižinį apdovanojimą. Tada visi pasidarė draugai, norėjo bendrauti. Pasipylė laiškai, kad ir asistentais nori būti, ir kad juos mokyčiau.“
Vestuvių fotografų konkurencija Vašingtone ir jo apylinkėse – didžiulė. Tačiau lietuviui ši sritis – arčiausiai prie širdies. „Pasirinkau vestuves dėl žmonių ir emocijų. Man kiekvienos vestuvės skirtingos, kaskart regiu naujus žmones, emocijas. Scenarijus būna beveik tas pats, bet veidai kiti.“
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Mantas Kubilinskas su Čikagos lietuviais fotografais |
Po pirmųjų dešimties klientų, kurių sumokėtas atlygis buvo atiduotas už fotoaparatą, bet kurie nesuteikė didelio malonumo, Mantas pakeitė požiūrį – dabar jis stengiasi dirbti tik su tais, su kuriais užsimezga ryšys, kitiems atšauna, kad yra užimtas.
Bet tai – netoli nuo tiesos. Po kelių ramių savaičių vėl prasidės darbymetis – užsakyti visi savaitgaliai (ir šeštadieniai, ir sekmadieniai) iki spalio vidurio. Užsakymai jau plaukia kitų metų gegužei, liepai ir net rugsėjui. Kitąmet rugpjūčio pabaigoje laukia skrydis į Lietuvą – jį užsisakiusi pora ne tik sumokės už darbą, bet ir nupirks bilietą bei padengs kitas išlaidas. Tokie atvejai – reti, nors draugai vis kviečia Mantą įamžinti jų tuoktuves. Už tą pačią kainą jie gali nusisamdyti geriausius Lietuvos fotografus, jau nekalbant apie papildomas išlaidas bilietui.
 |
| M.Kubilinsko nuotr./Manto Kubilinsko nuotrauka |
Už vestuvių nuotraukas – po 7 tūkst. dolerių
Mantas tvirtino vienintelis iš pažįstamų fotografų turintis tokią įvairią klientūrą – baltuosius ir juoduosius, rusus ir azijiečius, maišytų rasių atstovus. Itin dažnai jis dalyvauja indų vestuvėse. Bičiulė pakistanietė Erum, gimusi ir gyvenusi Didžiojoje Britanijoje, o lietuviui tapusi tramplinu į vestuvių fotografijos pasaulį, fotografuoja daug indų porų, kartu pasikviečia ir kolegą.
„Nuvažiuoju su ja pasilinksminti. Vestuvės vyksta labai intensyviai – po tris dienas, kartais – po 16 val. per dieną, ir kiekviena minutė suplanuota.
„Jei būsi tradicinis – „sėsk ant suoliuko, duok bučkiuką“, niekam tokių nuotraukų nereikės.“
Amerikiečių vestuvių būna visokių, tradicinių ir ne. Paprastos, tradicinės – nieko nuobodžiau negali būti. Kai tuokiasi iš meilės, iškart viskas kitaip, o kai „iš reikalo“ – nuobodu. Stengiuosi dirbti su netradicinėmis, crazy poromis. Jei žmonėms patinka mano darbai, bus malonu dirbti, o jei samdo tik dėl to, kad nebrangus, nesuveiks. Jei būsi tradicinis – „sėsk ant suoliuko, duok bučkiuką“, niekam tokių nuotraukų nereikės.“
Jungtinėse Valstijose fotografai į vestuves dažnai atsiveda pagalbininką. Manto pažįstami, į rankas gaudami po 7 tūkst. dolerių, padėjėjui sumoka po 300 dolerių per dieną. Šis kartu gauna progą pasipraktikuoti. Tokiu būdu lietuviui teko padirbėti su vienu geriausių Vašingtono fotografų.
Pirmiausia išmoko rusų kalbą
Pašnekovas tikino, kad fotografija jam – hobis: „Nesu profas, tik žmogus, kuris mėgsta tai daryti.“ Galbūt todėl lietuvis uždirbtus pinigus kol kas investuoja į techniką ir rinkodarą, kuria savo tinklalapį ir įvaizdį, kuris JAV yra labai svarbus.
Bičiuliai Mantą dažnai pavadina svajokliu. Jis puoselėja mintį grįžti į Lietuvą ir tapti keliaujančiu fotografu – tuomet jau nebūtų svarbu, kur gyventi. Šiuo metu jis įsikūręs Virdžinijoje, bet visai greta Vašingtono.
 |
| M.Kubilinsko nuotr./Manto Kubilinsko nuotrauka |
Anksčiau vaikinas turėjo draugę, bet poros keliai išsiskyrė. Spėja, kad, kol stojasi ant kojų ir didžiumą laiko bei finansų suryja fotografija, būtų sunku turėti šeimą.
Užtat Mantui keista, kad daugelis žmonių, net patys amerikiečiai, skundžiasi: esą nėra darbo, sunku verstis. „Aš atkeliavau be draugų ir pažįstamų, be kalbos. Metams bėgant, išmokau dvi kalbas, pabaigiau koledžą, o dabar pats darbo vietas kuriu“, – stebėjosi pašnekovas. Ironiška, kad pirmiausia jam teko kibti ne į anglų, o į rusų kalbą, mat iš pradžių dirbo su kazachais, kurie po trijų mėnesių tvirtino, kad lietuvis kalbėdavo geriau už juos, nors iki tol turėjo tik rusų kalbos pagrindus, o iš lietuviško Joniškio persikėlęs į Vilnių nelabai suprasdavo, ką jam autobuse aiškindavo kiti keleiviai.
