Lietuvoje plinta daugybė apgavysčių būdų, kurioms kelio nesugeba užkirsti net policija. Kasdien suvestinės mirga nuo pranešimų apie apgautus žmones. Vieni praranda tik pinigus, kiti – ir pasitikėjimą žmonėmis, savimi.
„Sukčiai dabar išgyvena aukso amžių ir situacija tik prastės. Matau, kiek grupėje gausėja istorijų. Grupės įkūrimo pradžioje būdavo vienas kitas įrašas apie tai, kad kažką apgavo, ir ta suma išviliota būdavo nedidelė, o dabar tų istorijų yra labai, labai daug.
Tačiau matau, kad pinigus galima atgauti. Ne policijos, o viešumo dėka. Viešumo labai, labai bijo sukčiai“, – pokalbio pradžioje rėžė saugumo aviacijos srityje dirbantis „NEPATIKIMI ASMENYS“ grupės įkūrėjas D.Dainauskas.
Sukčiai dabar išgyvena aukso amžių ir situacija tik prastės.
Šiemet jis net savomis lėšomis išleido analogų Lietuvoje neturinčią knygą, kurioje pasidalijo visomis jam žinomomis sukčiavimo schemomis, paaiškino, kaip jos veikia, pateikė realių žmonių, „užkibusių“ ant sukčių kabliuko, istorijų.
Dainius įsitikinęs, kad jo knygą (išleista tik 100 vienetų) vaikai privalo nupirkti savo vyresnio amžiaus tėvams ar seneliams.
„Knyga jau iškeliavo ir į Angliją, Vokietiją, Švediją, Airiją. Maloniai nustebino žinutės, kuriose žmonės klausė, kada antrą knygą išleisiu“, – šyptelėjo D.Dainauskas.
– Dainiau, nuo ko prasidėjo jūsų susidomėjimas sukčiais? Galbūt buvote pats apgautas?
– Apgautas nebuvau, bet yra tekę asmeniškai susidurti. Pardavinėjau telefoną. Paskambino, norėjo, kad kuo greičiau perduočiau telefoną draugui, kuris neva privažiuos automobiliu. O kaip apmokėjimo už prekę įrodymą atsiųs bankinio mokėjimo kopiją. Aišku, padirbtą. Kai pasakiau, kad taip netinka, kad telefoną draugui paduosiu tik tuomet, kai pinigai atsidurs sąskaitoje ar mano rankose, pažadėjo perskambinti, bet nebepaskambino.
Įkūriau grupę, nes niekuomet nemėgau situacijų, kai stipresnis ar „gudresnis“ žmogus manipuliuoja silpnesniu, naudojasi juo. Šia veikla užsiėmiau, norėdamas padėti silpnesniems.
Socialiniuose tinkluose yra ir daugiau tokio pobūdžio grupių, kuriose viešinami sukčiai. Aišku, auditorijos jų nedidelės. Bet man yra tekę girdėti, kad jose sukčiai gali išsipirkti savo įrašus. Jei žmogus papasakoja savo istoriją, kaip sukčius jį apgavo, tai tas sukčius, susisiekęs su grupės įkūrėju, gali sutarti dėl užmokesčio už to įrašo ištrynimą. Girdėjau, kad įrašo ištrynimas kainuoja 100 eurų. Todėl man ir kilo mintis pačiam įkurti tokio pobūdžio grupę, tik joje būtų remiamasi kitokiais kriterijais.
Mano grupėje netoleruojamos patyčios, pamokslavimai. Kitose grupėse yra tekę matyti, kad istoriją paviešinęs žmogus sulaukia daugybės priekaištų, jog yra pats kaltas. Mano grupėje galioja aiškios ir griežtos taisyklės, kurių nesilaikantys yra šalinami iš grupės be galimybės sugrįžti. Visi turime būti supratingi ir linkę padėti vieni kitiems, o ne pamokslauti nukentėjusiam asmeniui.
– O pats kada sulaukėte sukčių prašymo už pinigus pašalinti įrašą jūsų grupėje?
– Taip, yra siūlę. Net neklausiau, kiek. Iškart išsakiau savo poziciją, nesileidau į tolimesnes kalbas. Pasakiau, kad manęs tai nedomina, jei mokėjai apgauti žmogų, tai tarkis su juo, atlygink žalą, ieškok sprendimų, kuris tenkintų abi puses.
Viena internete drabužius neva pardavinėjanti parduotuvė įrašo autoriams dažnai grasina, kad šie ištrintų įrašus, kitaip negrąžins pinigų. Esu pastebėjęs, kad grupėje dingsta įrašai apie tą konkrečią parduotuvę. Vėliau komentaruose pamačiau, kad buvo liepta žmogui ištrinti įrašus, jei nori atgauti sumokėtus pinigus. Taip atsirado taisyklė, draudžianti grupėje trinti įrašus. Juk ji nėra sukurta asmeniniam naudojimui, ji sukurta tam, kad vieni kitus žmonės galėtų įspėti, apsisaugoti. Žmonės, trinantys įrašus, yra šalinami iš grupės. Iš viso už grupės taisyklių nesilaikymą esame pašalinę apie 20 tūkst. narių.
– Ar patys sukčiai seka jūsų grupę? Infiltruojasi tarp narių?
– Stebi ne vienas iš šalies, kai kurie vengia prisijungti. Leidžiame vadinamiesiems sukčiams išsakyti savo poziciją, nes kiekvienas turi teisę į tai. Galima juk ir suklysti. Bet dažniausiai vietoj tos pozicijos išsakymo jie ima grasinti. Tuomet šaliname iš grupės.
– O kaip policijos pareigūnai reaguoja į įrašus? Gal taip pat juos seka, jų pagrindu imasi kokių tyrimų ar ieško daugiau nuo kokio konkretaus sukčiaus nukentėjusių asmenų jau pradėtame tyrime?
– Su policija nevyksta joks bendradarbiavimas. Teko apsikeisti keliomis žinutėmis su virtualiu policijos patruliu. Minėjo, kad žino mano grupę, stebi ją. Kai priimame naujus narius į grupę, kiekvieną profilį atidžiai peržiūrime. Norime išvengti netikrų feisbuko paskyrų. Tenka matyti tarp narių ir policijos pareigūnų. Viena mergina man rašė, kad jos tyrėja rekomendavo mūsų grupę. Tad jei tyrėja rekomenduoja įkelti apgautam žmogui įrašą į mano grupę...
– Ar viešumas – pasiteisinęs ginklas kovojant su sukčiais? Kaip dažnai po istorijų paviešinimo pavyksta apgautiesiems atgauti pinigus?
– Projektas pasiteisino, nes sulaukiu daugybės padėkos žinučių dėl istorijų, kurios baigėsi laimingai. Štai neseniai kilo konfliktas su vienu sporto klubu, kuris be priežasties pratęsė kliento narystę, nors jis to net nenorėjo. Paviešinus istoriją, po kelių dienų sporto klubas atsiprašė įrašo autoriaus.
Visų istorijų neseku, nes jų yra labai daug. Manau, pinigus atgauna gal 60–80 proc. įrašų grupėje autorių. Būna, kad žmogus įkėlė savo istoriją ryte, o vidurdienį jau rašo, kad su juo susisiekė sukčiai ir grąžino pinigus.
Už grupės taisyklių nesilaikymą esame pašalinę apie 20 tūkst. narių.
– Ar niekuomet neteko atsiprašyti kokio žmogaus ar įmonės, jog suklydote juos apkaltindami sukčiavimu? Niekuomet su jokiais sukčiais neteko aiškintis teisiniu keliu?
– Niekuomet. Prieš tvirtindami įrašą tariamės grupės administracijos pokalbių lange. Noriu, kad kiekvienas grupės moderatorius ar ją administruojantis asmuo galėtų išsakyti savo nuomonę apie įrašo tikrumą, kad jis būtų patikrintas kuo neutraliau. Galbūt man atrodo, kad koks įrašas atitinka grupės taisykles, o kitam – kad neatitinka. Padiskutuojame, atsakingai tvirtiname, todėl jaučiamės saugiai.
Visi dirbame savanoriškai pagrindais, šiai veiklai skirdami laisvą nuo darbų laiką. Būna, kad įrašas palaukia parą, nes neturime laiko peržvelgti. Visi turime savo asmeninius gyvenimus, šeimas, darbus.
Matote, kaskart, skelbiant istoriją, yra „pritaginamas“ ir asmeninis sukčiautojo, ar jo parduotuvės profilis. Jie iškart pastebi. Tuomet arba aš sulaukiu grasinimų, reikalavimų pašalinti įrašą, arba to sulaukia įrašo autorius. Dažniausiai sakoma, kad visa istorija yra šmeižtas, grasinama, neištrynus įrašo, kreiptis į policiją. Paprašau tuomet pateikti įrodymų, kad tai yra šmeižtas, išgalvota istorija. Aišku, niekuomet tokių įrodymų nesu gavęs.
Taigi atsirenkame įrašus, įsitikiname jų tikrumu. Nesame pletkų lygio grupė. Kartais per dieną atmetame 10 ar net 15 įrašų.
– Kiek istorijų žmonių, susidūrusių su sukčiais, per dieną sulaukiate?
– Įvairiai. Kartais būna 10 įrašų, bet nė vieno nepatvirtiname. Ne todėl, kad žmogumi netikime, o todėl, kad trūksta konkretesnių įrodymų. Pavyzdžiui, įkelta pokalbio pradžia, o pabaigos nėra. Būna, kad keliamas įrašas, kuriame skelbiami privatūs asmens duomenys, pavyzdžiui, telefono numeris, gyvenamosios vietos adresas, privačios asmens nuotraukos. Kaip minėjau, sukūriau griežtas taisykles, nes mano tikslas buvo, kad ši grupė būtų visiškai kitokia nei kitos. Kitose kelia bet ką. Net įrašus apie mane, kad kažką neva apgavau.
– Nepatenkinti sukčiai, tikėtina, jus dažnai atakuoja asmeniškai. Ko nebūto apie save esate prisiskaitęs viešoje erdvėje? Sulaukėte kada kokių konkrečių grasinimų?
– Sukčiai paprašo manęs ištrinti įrašą. Nesutinku, tad ima apie mane skleisti melagingo pobūdžio informaciją. Ir kitų grupių įkūrėjai tvirtina viską iš eilės. Jiems svarbiau ne kokybė, o kiekybė. Apie save skaičiau, kad apgavau asmenį, kuris neva sumokėjo man pinigus už kažkokią prekę ir jos negavo.
Kartą sulaukiau konkretaus grasinimo: „Duodu 24 valandas“. Neva per 24 valandas privalau ištrinti įrašą grupėje, kitaip grupė bus sunaikinta, pradanginta. Buvo, kad neatrašiau sukčiaujančiam asmeniui, tai jis mano žmonai pradėjo rašinėti. Grasinama policija.
Aš visuomet viską darysiu, kad grupės nariams padėčiau viešinti jų istorijas susidūrus su sukčiais. Ir jei viso to kaina – grasinimai bei šmeižtas apie mane, tebūnie.
– Pasitikslinsiu: jūs pats iš šios veiklos neuždirbate nė cento?
– Yra sukurtas „PayPal“, bet jis tik sukurtas. Dažniausiai žmonės pasako „ačiū“, patiktuką paspaudžia. Yra buvę, kad pervedė kelias dešimtis eurų, yra taip buvę, bet tai nereiškia, kad kiekvieną savaitę ar mėnesį kažką gaunu (nusijuokė).
– Bandyta kaip nors diskredituoti jūsų grupę?
– Yra sukurta grupė su panašiu pavadinimu, bandyta mėgdžioti. Manosios pavadinimas – iš didžiųjų spausdintinių raidžių. Nelabai pavyko kopijuoti – gal 1000 narių joje.
Su policija nevyksta joks bendradarbiavimas.
– Kaip apibrėžtumėte tipinio lietuviško sukčiaus paveikslą? Ar tai dažniausiai yra bausmę įkalinimo įstaigose atliekantys asmenys? Galbūt sukčių ratas nėra didelis, tik jie tobulėja ir vis išbando naujas sukčiavimo schemas?
– Sukčius nebūtinai yra asmuo, kuris sėdi įkalinimo įstaigoje. Tai gali būti paprastas žmogus, kuris bando užsidirbti pragyvenimui apgaudinėdamas kitus asmenis. Yra keletas sukčiaujančių moterų, kurių policija niekaip negali sutramdyti. Viena sukčiauja jau daug metų, sukčiavo dar prieš grupės įkūrimą. Iki šiol žmonės yra apgaudinėjami – pardavinėja prekes, kurių neturi. Žmonės susigundo mažomis kainomis. Keista, kad policija nesuvaldo situacijos, nes kai kurios merginos daugybę metų žmones apgaudinėja. Nežinau, kaip iki šiol veikia kai kurios sukčių parduotuvės. Ką policija veikia?
– Ar pats sau atsakėte į klausimą, kodėl tokių ilgamečių sukčių nesuvaldo policija? Kažko trūksta įstatyminėje bazėje? O gal sukčiams skiriamos baudos yra per menkos? Neįkalinus, jie toliau verčiasi iš savo suktybių?
– Mano asmenine nuomone, daug kas priklauso nuo to, kaip pasiseks tau rašant pareiškimą, su kokiu pareigūnu susidursi: ar jis bus linkęs dirbti, ar žiūrės į pareiškimą atmestinai. Žmonės parašo, kad visus įrodymus pateikė policijai, yra žinoma sukčiautojo banko sąskaita, tačiau vienų istorijų atveju atgauna pinigus, kitų – padeda tik viešumas. Kelia įvairių minčių tokios situacijos.
Dažnu atveju tik viešumas padeda, nes apie sukčių vis daugiau ir daugiau žmonių sužino. Būna, kad grąžina sukčiai pinigus žmonėms, bandydami išvengti įrašų ar tikėdamiesi, kad jie bus panaikinti. Bet visuomet įrašų autoriams sakau: netrinkit jų, o pakoreguokit, informuodami, kad po istorijos paviešinimo pavyko atgauti pinigus. Likęs grupėje įrašas padeda įspėti kitus narius.
– Kokia sukčių schema patį yra labiausiai nustebinusi?
– Ne tai, kad nustebinusi... Keista dėl tų tariamų palikimų. Dažniausiai tokias sukčiavimo schemas kuria užsieniečiai. Parašo feisbuke nepažįstamam asmeniui žinutę, papasakoja, kad serga nepagydoma liga, yra sukaupęs pinigų, kuriuos norėtų padovanoti būtent tam žmogui. Dažniausiai tie žmonės susigundo „palikimu“, pradeda bendrauti su sukčiais. Šie kreipiasi į tariamą advokatą, kuris „tvarko“ tariamus dokumentus, kad galėtų perleisti „palikimą“ žmogui. Tuomet paprašo pervesti 400–500 eurų kaip administracinį mokestį už dokumentų sutvarkymą. Žmogus perveda pinigus. Po savaitės sukčius vėl paprašo pinigų, tik šįkart jau didesnės sumos – 1 tūkst. eurų. Taip iš žmonių išviliojamos didelės sumos.
Asmeniškai tokį sukčių pats bandžiau pavedžioti už nosies, pažiūrėt, kaip veikia sukčiavimo schema. Apsimečiau, kad visa tai mane domina.
– Kiek iš viso jums yra žinomų sukčiavimo schemų?
– 19, visas jas esu aprašęs knygoje su įrodymais, kaip buvo bendrauta su sukčiais. Pateikiau ir patarimų, kaip reikia elgtis susidūrus su sukčiais.
– Aišku, kuri sukčiavimo schema atneša sukčiams daugiausia naudos?
– Būtent „palikimų“ schema. Dar „DPD kurjerio“ schema. Ieško žmonių, kurie parduoda prekes internete. Kreipiasi, neva norėdami nupirkti prekę. Tuomet pasiūlo atsiųsti DPD kurjerį, kuris paims prekę iš namų. Prieš tai atsiunčia pardavėjui suklastotą DPD portalo nuorodą, kurią paspaudus asmuo gaus pinigus į savo sąskaitą. Bet paspaudus ant tos nuorodos, reikia suvesti savo banko kortelės duomenis ir patvirtinti. Taip prarandami banko sąskaitoje esantys pinigai. Šios schemos šiuo metu yra populiariausios ir geriausiai veikia.
– Kokią esate girdėjęs istoriją, kurios dalyvis sukčiams atidavė didžiausią sumą pinigų?
– Apie medicinos darbuotoją, iš kurios buvo išviliota apie 20 tūkst. eurų. Apgavystė buvo susijusi su tuo tariamu „palikimu“.
– Rodos, apie populiariausias schemas tiek daug kalbama. Kodėl vis dar pavyksta apgauti tiek daug žmonių?
– Tas žmonių patiklumas, naivumas, geraširdiškumas. Jei žmogus galvoja, kad jis nieko negali apgauti, tai automatiškai galvoja, kad ir jo niekas neapgaus. Taip pat yra ir informacijos trūkumas. Tenka matyti komentarų po grupės įrašais, kai žmonės rašo, kad nežinojo, jog tam tikra parduotuvė yra nesąžininga, apgaudinėja žmones. Grupėje yra tik 71 tūkst. narių, o lietuvių – kur kas daugiau, tad vis pildosi nežinojusių apie tam tikrus sukčius žmonių skaičius.
– Ar sukčiai sparčiai tobulėja? Gal jūsų išleistą knygą teks vis atnaujinti ir atnaujinti?
– Manau, atnaujinti reiktų po kokių penkerių metų. Sukčiai naudoja tas pačias schemas. Yra tekę matysi žinutes, kurias neva siunčia „Mikrovisata“, jog žmogus yra laimingasis, laimėjo telefoną ar pan. „Mikrovisata“ jau seniai neegzistuoja, bet žinutės vis dar siunčiamos. Sukčiams išradingumo kartais dar trūksta. Nors kai kurios sukčiavimo schemos parodo, kad sukčiai tobulėja.
Yra tekę bendrauti su užsienio lietuviais. Viena mergina gyvena Airijoje, dėkojo, kad egzistuoja mūsų grupė, nes prieš porą dienų buvo perskaičiusi įrašą apie banko darbuotojais apsimetančius sukčius ir sulaukė būtent tokio pobūdžio žinutės. Sakė, būtų paspaudusi nuorodą, jei nebūtų perskaičiusi mūsų grupės įrašo. Taigi sukčiavimo būdai nesiskiria Lietuvoje ir užsienyje.
– Daugybę žmonių sukrėtė dokumentinis filmas apie itin populiarioje pažinčių programėlėje „Tinder“ siautusį sukčių, kuris sudarydavo itin turtingo vyro įvaizdį, sukurdavo romantiškus santykius su merginomis, o vėliau iš jų išviliodavo didžiules sumas pinigų – juk į bėdą pakliuvusiam vaikinui reikia padėti, tai – merginos pareiga. Ar Lietuvoje mes turime tokio tipažo sukčių?
– Grupėje nuskambėjo viena istorija apie tokią Rasą, kuri iš vieno vaikino išviliojo pinigus. Žiniasklaida rašė apie šią istoriją. Susipažino taip pat pažinčių portale. Bet ta Rasa „dirba“ plačiai. Kirpykloje, grožio studijose – kur tik su kuo ji susipažįsta, apsimeta gera, malonia moterimi. Vėliau pamažu pradeda vilioti pinigus. Prašo paskolinti, garantuoja, kad greitai perves ir pan.
– Laikas patarimams. Jei žmogus, pirkdamas prekę, įtaria, kad pardavėjas gali būti sukčius, kaip jį patikrinti?
– Reikia paieškoti atsiliepimų apie asmenį, iš kurio norima pirkti prekę, suvesti internete jo vardą ir pavardę. Jei žmogus sukčiauja, apie jį tikrai išmes kokį įrašą ar pasakojimą. Reiktų patikrinti, ar sutampa vardai asmens, kuriuo buvo prisistatyta ir pinigų gavėjo (banko sąskaitos savininko). Dažnai jie nesutampa. Rašo Antanas, o pinigus reikia pervesti Petrui. Pažiūrėti, ką reikia įrašyti mokėjimo paskirtyje. Dažniausiai sukčiai prašo rašyti „papildymas“ ar kažką panašaus.
– Ką siūlytumėte daryti jau nukentėjus nuo sukčių? Daugeliui apgautųjų gėda viešinti savo istorijas. Ar į policiją apsimoka kreiptis?
– Į policiją kreiptis gal ir neapsimoka. Reikia viešinti visą situaciją. Esu sukūręs grupėje galimybę savąją istoriją paskelbti anonimiškai. Daugelis išties nenori viešinti situacijos, nes jaučiasi kvailai, nedrąsiai prieš savo draugus, artimuosius. Nėra malonu pasakoti apie tai, kaip buvai apgautas. Tokiu atveju užtenka parašyti man, papasakoti visą situaciją, atsiųsti įrodymus, kurie pagrįstų aprašomos situacijos tikrumą. Tuomet aš savo vardu grupėje paviešinu istoriją.
Viešumas tikrai padeda. Apie sukčių informaciją pamato labai daug žmonių, grupės nariai – itin aktyvūs. Sukčius nėra suinteresuotas, kad informacija sklistų, jis tampa suinteresuotas ieškoti problemos sprendimo būdų. Štai meistrai, kurie ilgai nukėlinėjo darbus, bet buvo paėmę avansą, dažniausiai po paviešinimo suskumba atlikti tuos darbus iki galo tvarkingai.
– Pabaigai pajuokaukime: pačio vardas ir pavardė skamba labai sukčiškai.
– (Nusijuokia). Esu girdėjęs. Vieną kartą paskambinau lyg į „Tele2“, kažko reikėjo. Paprašė, kad prisistatyčiau. Prisistačiau. Tuomet išgirdau: „Kai nustosite išsidirbinėti, paskambinkite dar kartą.“ Ir padėjo ragelį. Po 5 minučių perskambino ir atsiprašė. Tikriausiai pasitikrino kažkur, kad vardas ir pavardė nėra melagingi.
