Dabar, kai skaitote šį straipsnį, yra, pavyzdžiui, 8 val. Įsivaizduokite, kad šiandien – sekmadienis, todėl turite sukti laikrodį ir jis po kelių akimirkų jau rodys 7 val. Kur „dingo“ ar „nusikėlė“ ta valanda? Kas yra 7-os valandos „dabar“, jeigu ką tik tas „dabar“ buvo valanda vėliau?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Mintautas Gutauskas sako, kad, keldami klausimą, kur yra laikas, susiduriame dar su viduramžių mąstytojo Aurelijaus Augustino pastebėta problema ir jo išsakyta mintimi: „Kai manęs neklausia, kas yra laikas, tada aš žinau, o kai klausia – jau nebežinau.“ Pasak pašnekovo, laikas visada yra šalia, laike mes esame, jį matuojame, bet nepažįstame jo kaip daikto – pasukame laikrodžio rodyklę, tačiau fizikinis laikas nesikeičia.
„Laiko tėkmę apčiuopiame tik atsiremdami į daiktus, dalykus, tam tikrus atramos taškus, kuriais ir matuojame laiką. Laikrodis čia yra pagalbininkas, leidžiantis tiksliai fiksuoti laiko trukmę ar tekėjimą. Vis dėlto žmogus išgyvena laiką kitaip. Pati laiko tėkmė patirtyje yra neatsiejama nuo daiktų ar dalykų, kuriuos patiriame. Jei paskaita yra labai nuobodi, laikas ištįsta ir, atrodo, teka labai lėtai. Jei paskaita yra įdomi, laikas nepastebimai pralekia“, – aiškino M.Gutauskas.
Pasitikriname santykį su gamta
Filosofijos daktaro teigimu, mūsų išgyventą dabartį susieję tik su gryna „dabar“ akimirka, galėtume sakyti, kad dabarties nėra. „Šimtosios sekundės dalies, kurią gali fiksuoti tikslus elektroninis laikrodis, mes neišgyvename, mums jos tiesiog nėra, ji tėra fizikinė abstrakcija. Todėl dabarties suvokimas priklauso nuo kokio nors išgyvenimo, veiklos, prisiminimų ir t. t. Dienos, savaitės, metai, net šimtmečiai ir epochos matuojami įvykiais ir laikotarpių intensyvumu“, – pasakojo filosofas.
Šimtosios sekundės dalies, kurią gali fiksuoti tikslus elektroninis laikrodis, mes neišgyvename, mums jos tiesiog nėra.Tačiau, anot M.Gutausko, laikas nėra vien tėkmė – dabartis, nueinanti į praeitį. Laikas mūsų patyrime yra cikliškas, susijęs su įpročiais, nuolat kartojama veikla. Pavyzdžiui, vasaros pabaigą fiksuojame rugsėjo pirmąją, nes vaikai pradeda eiti į mokyklą, mieste padaugėja automobilių. „Senolių skaičiuojamas laikas, kuris buvo paremtas gamtos stebėjimu, vis labiau pasitraukia į šalį, nes gamtos įvykiai nebėra tokie reikšmingi ir tiksliai apčiuopiami. Todėl didesnę reikšmę turi ne Gandrinės, o, tarkim, šildymo sezono pradžia“, – aiškino jis.
Filosofas atkreipia dėmesį, kad laikrodžio pasukimas yra lyg lakmuso popierėlis, patikrinantis žmogaus artimumą arba nutolimą nuo gamtos. Jo teigimu, jeigu laikrodžio pasukimo nepastebime, vadinasi, gamtos ciklas turi menką įtaką mūsų darbui ir kasdienybei. „Jei žmogus gyvena darbais, užduotimis, dirba kūrybinį darbą, nesaistomą laiko grafiko, jei nėra kada pažiūrėti pro langą ir pastebėti, kaip keičiasi gamta, tuomet valandos pasukimas yra tik laikinas diskomfortas. Jei žmogus laisvalaikį leidžia prekybos centre, ši valanda, kaip ir gamtos ciklai, apskritai jam mažai ką reiškia“, – sakė M.Gutauskas.
Nesvarbu, kaip sukinėsime rodykles
Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) profesorius, fizikas, etnologas Libertas Klimka primena, kad laiko konstrukcijos, kurias rodo rodyklės, – dirbtinės. „Laikas eina nenutrūkstamai, jis skaičiuoja mūsų gyvenimo minutes, valandas nepriklausomai nuo to, į kurią pusę tas rodykles sukinėjame. Gamtos laiko, visatos laiko mes nepasuksime niekaip, tačiau moksliškai laiką ir jo savybes mes galime pažinti“, – tvirtino pašnekovas. Pasak jo, kaip eina laikas, priklauso nuo žmogaus veiklos, nes pats laikas yra visų vienodas. „Tačiau vienam jis eina greičiau nei kitam. Bandydamas apčiuopti laiką, suprasti, žmogus pasitelkia jausmus“, – kalbėjo VPU profesorius.
 |
| BFL/Š.Mažeikos nuotr. Profesoriaus L.Klimkos teigimu, ne laikrodis, o laikas paliečia mūsų gyvenimą, kuris vis spartėja. |
Sakydamas, kad visa civilizacijos istorija susijusi su laiko kaita, L.Klimka aiškina, kad žemdirbių kultūroje laikas buvo cikliškas. „Mūsų etninėje kultūroje tai pasireiškia iki šiol. Patarlė sako: „Kaip radome, taip turime palikti.“ Krikščionybė įvedė laiko strėlę – laikas prasideda pasaulio sutvėrimu ir baigsis apokalipse. Isaacas Newtonas, ištyręs laiko negrįžtamumą ir tolygų judesį, suformulavo absoliutaus laiko sąvoką. Albertas Einsteinas XX a. pradžioje laiką susiejo su erdve ir lygtimis nusakė kai kurias erdvėlaikio savybes. Fizikas Ilja Prigožinas praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje paskelbė, kad laikas gali būti ir kūrėjas, o ne tik viską sugraužti savo dantimis“, – dėstė etnologas.
Jo teigimu, laikrodis, kaip laiko matavimo priemonė, labai prisidėjo prie gyvenimo spartėjimo – viskas greičiau ėmė tekėti nuo tada, kai XIII a. pabaigoje laikrodžiai pradėjo rodyti valandas miestų rotušių bokštuose. „Tačiau ne laikrodis, o laikas paliečia mūsų gyvenimą, kuris vis spartėja. Laikas, kaip pagrindinė kartu su erdve materijos egzistavimo forma, persmelkia mokslą, religiją, kasdienybę, tad mus visus“, – kalbėjo pašnekovas.
