Spalio 10 dieną minimas Vilniaus krašto susigrąžinimas – atkurtos Lietuvos valstybės aušroje lenkų okupuotas regionas 1939 metais buvo grąžintas Lietuvai.
Mūsų šalį netrukus po to okupavo SSRS – prasidėjo dešimtmečius trukęs „tamsusis“ laikotarpis, kurio pabaigoje Vilniaus krašto gyventojai bandė šiame regione įkurti autonomiją.
1988-1991 metais Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos siekė atsiskirti nuo Lietuvos, tačiau ši separatistinė idėja liko neįgyvendinta – Lietuvos valdžia rajonuose įvedė tiesioginį valdymą.
Vis dėlto, tai yra tik faktai, kuriuos būtina žinoti, tačiau toli gražu neapibrėžia tapatybės problemų vadinamojoje Vilnijoje – „tautų katile“, kurio šaknys siekia LDK.
Apie tai, kodėl verta šį regioną išskirti įvairiuose žemėlapiuose ir taip pabrėžti jo savitumą 15min kalbėjosi su istorike ir MRU mokslininke Barbara Stankiewicz, kuri teigia, kad jokiu būdu šio regiono negalima laikyti Dzūkija, kaip yra dabar.
***
– Kodėl etnografiniame žemėlapyje neišskiriama Vilnija (Vilniaus kraštas)?
– Šito turbūt pirmiausia reiktų klausti etnografinio žemėlapio sudarytojų, nes jie patys darydami tyrimus pastebi, kad yra kategorija žmonių, kurie savęs prie nieko nepriskiria. Ir jiems patiems, ypač pastaruoju metu kyla klausimas, kas čia per žmonių kategorija.
Čia, matyt, yra dvi prielaidos. Viena – kinta pati tapatybė ir žmonės galbūt nenori arba nemato poreikio save su etniškumu kažkaip sieti, arba tapatybė darosi globali.
Turbūt didieji miestai turi tokią etiketę arba požymį, kad tu čia jautiesi pasaulio arba Europos dalimi ir nėra poreikio savęs prie kažkur priskirti. Tai turbūt yra tokia modernėjimo išraiška.
Kitas dalykas – turbūt jau per 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės tautinių mažumų tapatybės suvokimas pasiekė tam tikrą kokybinį lygį, kad jie mato, jog netelpa į tuos apibrėžimus.
Tai čia, matyt, ir pakliūna tos tautinės mažumos – ir lenkai, ir rusai, ir totoriai, ir karaimai. Sunku būtų jiems patiems save įvardinti, kad jie yra dzūkai, nes Vilnija priskiriama prie Dzūkijos.
Tai čia tokios, matyt, pagrindinės priežastys, bet etnografijos supratimas, regionų supratimas mokslinėje literatūroje, kokiais kriterijais mes juos turėtume apibrėžti, jie irgi kinta.
Vienas iš naujesnių kriterijų – savęs identifikavimas arba egzistavimas kažkokios grupės, kuri savo atmintyje mato regioną kaip kažkokį vientisą kultūros nešėją, kultūros dalį.
Mokslininkai sako, kad tai yra prielaida svarstyti, jog turėtume matyti galimybę praplėsti kriterijus ir matyti visą daugiasluoksnę Lietuvą.
