Be minėtų dalykų, kurie bus sprendžiami Seimo rudens sesijoje, taip pat bus tvirtinamas kitų metų valstybės biudžetas, toliau į priekį judama su žmogaus teisėmis susijusių klausimų sprendimu. Pavyzdžiui, dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto priėmimo.
Apie būsimąjį politinį sezoną, laukiančius iššūkius ir svarbiausius darbus laidoje „15/15“ – pokalbis su didžiausios valdančiosios frakcijos Seime Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų seniūne Radvile Morkūnaite-Mikulėniene ir opozicinės parlamento Lietuvos regionų frakcijos atstove Agne Širinskiene.
Ar ministrai nusipelnė interpeliacijų?
– Pirmiausia norėčiau jūsų pasiteirauti apie politinio sezono startą. Jis tarsi prasidės su interpeliacijomis dviem ministrams. G.Landsbergiui dėl Kaliningrado tranzito istorijos ji jau finalizuojama. Dėl interpeliacijos D.Kreiviui kaip ir nėra galutinai apsispręsta, bet opozicija linksta ministrą interpeliuoti.
Norėčiau teirautis, ką rodo toks Seimo darbų startas būtent nepasitikėjimo procedūromis ministrams?
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Šitas nepasitikėjimas arba abejonės, sakykim taip, jau išsakytos ir praėjusios sesijos pabaigoje.
Tai opozicijos teisė yra kelti klausimus įvairiais formatais.
Interpeliacija yra vienas jų, tai yra normalus demokratinės valstybės principas ir matysim, kaip jisai susiklostys Seime.
– Ar jūs irgi, ponia A.Širinskiene, taip manytumėte, kad normalus demokratinis procesas, demokratinės valstybės principas, ar visgi tai tam tikri signalai ir ne visai geri apie tai, kaip mūsų valdančioji koalicija tvarkosi su padėtimi valstybėje?
A.Širinskienė: Aš manyčiau, kad interpeliacija yra jau pakankamai rimtas signalas, nes opozicija turi ir daugiau būdų užduoti klausimus, bet galbūt labiau kamerinėje aplinkoje.
Tarkime, frakcijos gana dažnai kviečiasi ministrus ir diskutuoja uždarame formate.
Bet čia jau yra atviras formatas ir, be abejo, paprastai opozicija jį taiko tada, kai jau kitos priemonės kalbėtis ir paklausti nepadeda ir matome, kad situacija valstybėje blogėja.
Tai šiuo atveju mes tikrai turime milžinišką energetikos krizę, kuri jau rutuliojasi ne pirma diena ir ne pirma savaitė.
Ir, deja, turiu pasakyti, kad ministras, kuris iš pradžių komunikavo puikiai, kaip jis sutvarkys, dabar jau pradeda stokoti iniciatyvos ir mes jau nematome realių projektų, kurie būtų registruojami, arba realių žingsnių problemai spręsti.
Su G.Landsbergiu vėlgi turėjome didžiulę problemą ir su Kaliningrado tranzito istorija, kur ministras, švelniai tariant, bent jau opozicijos manymu, gerokai pamelavo.
Iš pradžių buvo sakoma, kad mes viską deriname su Europos Komisija, paskui, kada mes perskaitome Europos komisarės raštus ir galų gale jos interviu žiniasklaidos priemonėms, matome, kad tikrai ne viskas buvo iki galo suderinta, o Komisijos paskutinis išaiškinimas jau tiesiog buvo tam tikras pagrūmojimas pirštu, parodant, kad valstybė narė ėmėsi savavališkų iniciatyvų.
Kalbama ir apie trečią ministrą, viešojoje erdvėje jau nuskambėjusį, yra Simono Gentvilo istorija, turime ministrą su aibe problemų aplinkosaugos srityje, su prokuratūros pradėtais tyrimais.
Tikrai Specialiųjų tyrimų tarnyba yra atlikusi nemažai antikorupcinės rizikos analizių, kurios ministerijai yra nepalankios.
Pavyzdžiui, kada ministras ar jo atstovai ateina į Antikorupcijos komisiją, tai paaiškėja, kad savivaldybės tas problemas kelia jau ne pirmą mėnesį, bet ministerija nieko nedaro.
Tai šiuo atveju aš manau, kad apie tuos tris ministrus tikrai vyks labai daug diskusijų, ir frakcijos jau dabar diskutuoja ir tariasi.
– Ponia R.Mikulėniene, kaip jums tokie argumentai, kad ministrų veikla opozicijos netenkina? O kaip su valdančiąja koalicija – ar jūs ir toliau manote, kad ir D.Kreivys šitos krizės akivaizdoje puikiai tvarkosi, ir G.Landsbergis nebe pirmos krizės akivaizdoje irgi viską gerai daro. Vėlgi – S.Gentvilo klausimas.
R.Morkūnaitė-Mikulėnienė: Gal nuo D.Kreivio pagal jūsų pateiktą eiliškumą atsakysiu. Turbūt interpeliaciją šiuo atveju reikėtų, nežinau, Vladimirui Putinui organizuoti. Čia gal toks humoras, bet rimtai kalbant, situacija yra rimta. Yra rimta visoje Europoje, tos kainos kyla visur.
Dabar neseniai buvo susitikę Šiaurės ir Baltijos šalių parlamentų pirmininkai ir visur visi tą patį kalba apie didelį galvasopį, kaip dorotis su šita padėtimi, kuri iš esmės labiausiai yra nulemta karo Ukrainoje.
Žinome, kad Rusija dujų tiekimo pajėgumus Europoje mažino jau nuo 2021 metų. Iš tikrųjų jie planavo, matyt, naudoti tai kaip šantažo instrumentą.
Situacija visoje Europoje yra sudėtinga ir, švelniai tariant, prasta. Bet Vyriausybė imasi priemonių, vienas etapas buvo skiriant kompensacijas patikslinus biudžetą, ir dabar su ateinančiu biudžetu pagrindinis dėmesys bus būtent į tą pusę, kaip sumažinti naštą ir šitą šoką pirmiausia pažeidžiamiausiems.
Ir vėliau, kiek įmanoma, kiek valstybės pajėgumai leis, visiems kitiems.
Dėl G.Landsbergio, užsienio politikos ir šiuo atveju Kaliningrado tranzito. Nesutinku su kolege Agne, kuri sako, kad čia buvo kažkokių neskaidrumų ar nederinimų su Europos Komisija.
Tas rutininis, taip, kaip numato bendradarbiavimo taisyklės ar sutarti dalykai, procesas visą laiką vyko. Lietuva turėjo išaiškinimą, kad tai yra taikoma ir Kaliningrado sričiai.
Vėliau, pasikeitus situacijai ar reakcijai, ar kažkam, tos, sakykime, išlygos, Europos Komisijos buvo pasiūlytos ir Lietuva, atsižvelgdama į savo europinių ir transatlantinių partnerių matymą, jas priėmė.
– Bet Europos Komisija, jos vadovė taip pat aiškino, kad nebuvo to naujo išaiškinimo, jokio tokio patikslinimo nebuvo. Tarsi suprask, nebuvo numatytas ribojimas sankcionuotų prekių pervežimo geležinkeliu.
R.Morkūnaitė-Mikulėnienė: Pirmasis buvo pavasarį, kuo remiantis buvo įvestos sankcijos. Su paklausimu, ar tai yra galiojanti tvarka ir minėtam tranzitui.
Kitas išaiškinimas, mes žinome, buvo jau vasaros pradžioje, kur įvestos kvotos, negalimas vadinamųjų dvigubos paskirties prekių, kurios galėtų būti naudojamos karinei pramonei, tranzitas.
Tikrai situacija yra geresnė negu iki sankcijų. Lietuva, aišku, būtų turbūt norėjusi dar ir daugiau, bet mes turime žaisti komandiškai ir žiūrėti, kur mes turime didžiausią palaikymą, bendrą sutarimą, ir orientuotis į savo valstybės saugumą, geopolitinį saugumą.
O pagalbą Ukrainai turėti lygiagrečiai, savo ruožtu, tai ir yra daroma.
Galbūt būtų klausimas ir opozicijai, kaip jie būtų norėję spręsti. Nes irgi nuomonė kito. Ar priekaištas yra, kad buvo kažkoks, kaip sakote, neaiškumas?
Nes, viena vertus, iš kolegos Aurelijaus Verygos aš girdėjau priekaištus, esą kaip taip galima riboti tranzitą, kai tokia jautri situacija.
Nors pats buvęs ministras, būdamas Europos reikalų komiteto narys visą laiką palaikė tas pozicijas dėl griežčiausių įmanomų sankcijų, kurios būtų taikomos Rusijos Federacijos atžvilgiu.
Tiesiog galbūt klausimas – tai ko opozicija nori?
– Kaip suprantu, opozicija nori sužinoti, ar ministras ir ministerija nesavivaliavo. Ta prasme, kiek tai buvo savarankiška pozicija, kiek ji buvo derinta su Europos Sąjunga. Ar klystu?
A.Širinskienė: Natūralu, juo labiau po to, ką kalbėjo Komisijos pirmininkė – ji sakė, kad jokių naujų išaiškinimų nėra, Komisija laikosi tos pačios pozicijos.
Tai yra akivaizdu, kad dabar yra bandoma ta situacija žaisti ir manipuliuoti.
Kitas dalykas – vieną kartą reikia, matyt, bent jau Užsienio reikalų ministerijai išmokti skaityti Europos Sąjungos teisės aktus.
Jeigu mes turime direktyvos ar reglamento lygmens teisės aktą, reikia nepamirši, kad yra Europos Sąjungos tarptautiniai susitarimai.
Šiuo atveju Kaliningrado tranzito klausimas yra tarptautinio susitarimo klausimas, kur labai aiškiai pasakyta, kad tranzitas geležinkeliais turi būti įgalinamas tarptautinio susitarimo pagrindu.
Tarptautiniai susitarimai yra aukščiau už direktyvos ar reglamento tekstą.
Šiuo atveju buvo akivaizdu, kad reikia skaityti, ką bandė daryti ministerija, ne tik direktyvą ar reglamentą dėl sankcijų, bet reikia skaityti ir tarptautinius susitarimus.
Tuose išaiškinimuose iš tikrųjų ir pasakė Komisija labai aiškiai dėl geležinkelių, ko, gaila, bet ministerija nesugebėjo suprasti iš pat pradžių.
Šiuo atveju geriau gal būtų ministrui pripažinti, kad tikrai būna problemų su Europos Sąjungos teisės aiškinimu, negu porą mėnesių paskui meluoti, kad čia Europos Komisija kažką išplėtė ar susiaurino.
Europos Komisija to padaryti netgi negali.
– Net tarp valdančiųjų yra nemažai nepatekintų tam tikrų ministrų veikla. Tam tikri politologai, apžvalgininkai kalba, kad Vyriausybei po dvejų darbo metų tikrai derėtų atsinaujinti išryškėjus, kur tos silpnosios grandys.
Tačiau I.Šimonytė tvirtai dengia visus ministrus, nieko keisti kaip ir nenori, nemato reikalo. Sakykite, kodėl? Ir ar jūs manote, kad visa Vyriausybė in corpore puikiai dirba bei taip ir turi būti?
R.Morkūnaitė-Mikulėnienė: Tai pirmiausia turbūt klausimas ne man, o Vyriausybės vadovei, kodėl ji taip galvoja ir renkasi.
Aš pasitikiu šita nuomone ir man atrodo, kad svarbu ministrų kabineto integralumas.
