„Mažesni vaikai mažiau juda, todėl jiems greičiau šąla galūnės, tačiau nosį laukan vis tiek iškišame, o su didesniais net ir į nedidelį žygį buvo išsiruošta“, – pasakojo viešosios įstaigos „Lauko darželis“ įkūrėjas Žilvinas Karpis.
Suteikia daug laisvės
Pirmasis lauko darželis Lietuvoje buvo įkurtas 2014 metų balandį, o veiklą pradėjo nuo birželio 1-osios. Darželis vaikų laukia Vilniaus Pavilnių regioniniame parke netoli Pūčkorių atodangos. Jį šiuo metu lanko 26 vaikai nuo 1,5 iki 6 metų.
Pavasarį, vasarą ir rudenį darželio auklėtiniai gamtoje leidžia iš esmės visą laiką. Jie ne tik žaidžia, stovyklauja, bet ir valgo, miega lauke. Patalpų prireikia tik higieniniais tikslais ir tik tais atvejais, kai oro sąlygos tampa per sudėtingos.
Lauko darželyje vaikams yra suteikiama daug laisvės – leidžiama karstytis medžiuose, žaisti balose ar net pliurzoje. Labai daug dėmesio skiriama fiziniam aktyvumui lauke, aplinkos pažinimui, tyrinėjimams. Tikslingai naudojami ne įprasti žaislai, o pasirinktai veiklai reikalingos priemonės, įrankiai, įvairūs daiktai.
Sakoma, kad vaikas lauko darželyje atranda save, natūralesnius ir šiltesnius santykius su aplinkiniais, gyvąją gamtą – tikrąjį pasaulį, kuris užpildo vaiko prisiminimus spalvingais patyrimais ir išgyvenimais.
Vaikystė Dzūkijos miškuose
Lauko darželio idėją jo įkūrėjas Ž.Karpis nusižiūrėjo nuo skandinavų. Pirmieji lauko (gamtiniai, miško) darželiai Europoje pradėjo kurtis nuo 1950 metų Danijoje, vėliau – Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Galiausiai išplito po Europą: buvo įkurti Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir kitose valstybėse.
Ž.Karpis dirbo vienoje skandinavų kapitalo įmonėje ir neretai leisdavosi į komandiruotes Švedijoje. Ten pirmą kartą savo akimis ir pamatė vaikus, ugdomus tiesiog parkuose.
Tai sužadino jauno vyro sentimentus: „Iškilo neišdildomi prisiminimai iš Dzūkijos miškų, kuriuose prabėgo mano vaikystė.“
34 metų Ž.Karpis su žmona Ieva augina du vaikus: penkerių Rytą ir trejų Upę. „Buvimas gamtoje man yra vertybė. Norėjosi, kad ir vaikai tai patirtų. Tačiau gyvenant mieste viršų ima civilizacija ir reikia pastangų ištrūkti, į parką išvažiuoti. Vaikai dienas leidžia standartiškai: tėvai – į biurą, vaikai – irgi uždarose patalpose“, – kalba Ž.Karpis.
Iniciatyvos ėmėsi dėl savo vaikų
2013 metų rudenį Rytą reikėjo leisti į darželį. „Labai intensyviai ieškojome ko nors tokio, kas būtų arti gamtos. Pasirinkome privatų darželį, įsikūrusį regioniniame parke, tačiau mūsų lūkesčiai buvo didesni nei gavome. Tai buvo darželis su standartine programa: užsiėmimai ir išvedimas į lauką per pietus. Mums to buvo maža“, – pasakoja Ž.Karpis.
Jis ėmė svarstyti, kodėl Lietuvoje nėra darželių, kokius jis matė Švedijoje? „Uždaviau sau klausimą: ar lauksiu tikėdamasis, kad kas nors tai padarys dėl mano vaiko, ar pats turiu imtis iniciatyvos“, – prisimena pašnekovas.
Lauko darželio idėja jį taip užvaldė, kad tai ėmė trukdyti tiesioginiam darbui – teko iš jo išeiti.
„Supratau, kad tai – nesuderinama, o dirbti naktimis ir savaitgaliais – ne išeitis“, – neslepia.
Filialas – ir Kaune
Lauko darželio steigimas, pasak Ž.Karpio, kainavo brangiai. „Nesitikėjau, kad tiek teks paaukoti: asmeninio ir šeimos laiko, sveikatos, pinigų. Bet rezultatas džiugina: esu laimingas, matydamas, ką sukūrėme vaikams, kokiomis sąlygoms jie auga, ką gali patirti. Tai viską atperka“, – šypsosi.
Veiklą organizuoti sudėtingiau nei tradiciniame darželyje, nes užsiėmimai lauke reikalauja kitokio požiūrio ir į ugdymą, ir į pinigus, ir į santykius tarp žmonių.
Kaip sako Ž.Karpis, šiuo metu Lietuvoje veikia 2,5 lauko darželio. Praėjusių metų birželį lauko darželis buvo atidarytas Kaune. Jį lanko 12 vaikų. Šiltuoju metų laiku darželis sostinėje veikia ne tik Pavilnių regioniniame parke, bet ir Vingio parke.
„Žiemai nespėjome susitarti dėl patalpų, todėl pristabdėme veiklą, bet pavasarį ir vasarą vėl ketiname grįžti į Vingio parką“, – aiškina.
Tai – ne verslas, o filosofija
Nors lauko darželių tinklas tolydžio plečiasi, vadinti šios veiklos verslu Ž.Karpiui nesiverčia liežuvis.
„Teisybę sakant, finansinę gerovę paaukojau išeidamas iš darbo, nes turėjau tikrai gerą atlyginimą, kokio dabar negaunu. Namo iš to tikrai nepasistatysiu“, – atvirauja vyras, turintis net du išsilavinimus: jis – ir kompozitorius, ir tarptautinės prekybos bei verslo specialistas.
Žilvino žmona, įgijusi socialinės darbuotojos išsilavinimą, šiuo metu dirba banke klientų aptarnavimo specialiste: „Taigi, nėra taip, kad darželiai išlaikytų šeimą.“
Ž.Karpis pažymi, kad lauko darželis iš esmės nėra tipinis verslas. „Čia labai daug filosofijos. Veiklą organizuoti sudėtingiau nei tradiciniame darželyje, nes užsiėmimai lauke reikalauja kitokio požiūrio ir į ugdymą, ir į pinigus, ir į santykius tarp žmonių“, – svarsto Ž.Karpis.
Darželis veikia visus metus nuo 8 iki 17.30 val. Mėnesio mokestis lankant visą dieną nuolat – 249 eurai, lankant pusę dienos – 149 eurai.
Maitinimas lankant visą dieną – 99 eurai. Tiesa, galimas atsineštinis maistas – tuomet maitinimo mokesčiai netaikomi.
Vienija panašios vertybės
Vaikų migracija lauko darželyje nedidelė. Per gyvavimo laiką jo koncepcija netiko vos vienam ar dviem vaikams. Dar keletas vaikų nustojo lankyti dėl finansinių priežasčių ar per didelio darželio atstumo nuo namų.
„Mūsų kryptis labai aiški, todėl ateina daugmaž tiksliniai žmonės, žinantys, ko tikėtis iš tokio darželio“, – sako Ž.Karpis.
Jei reikėtų nupiešti auklėtinių šeimų portretą, Ž.Karpis pirmiausia akcentuotų meilę gamtai. Be to, darželį pasirenka šeimos, propaguojančios prieraišiosios tėvystės principus. Darželio vertybės imponuoja aktyvaus laisvalaikio mėgėjams – keliautojams, žygeiviams. Darželį neretai savo vaikams parenka ir menininkai, jautriai žvelgiantys į supantį pasaulį ir norintys atžaloms laisvės.
Mūsų kryptis labai aiški, todėl ateina daugmaž tiksliniai žmonės, žinantys, ko tikėtis iš tokio darželio.
Darželio filosofija traukia sveiko gyvenimo būdo ir netradicinės mitybos puoselėtojus: vegetarus, veganus, žaliavalgius. Darželiu taip pat susidomi įvairių alergijų turinčių vaikų tėvai.
„Jie žino, kad pas mus vaikai negaus to, ko tėvai nenori, kad vaikai valgytų. Mažoje įstaigoje sudėtinga visiems užtikrinti mitybos poreikius, tačiau randame kompromisus“, – taisykles nusako Ž.Karpis.
Pietų miegas lauko darželyje nėra privalomas.
Imuniteto treniruotė
„Vaikai čia netampa nemirtingais“, – šypteli Ž.Karpis. Jis neslepia, kad ir lauko darželio auklėtiniai suserga. Būna, kad liga ant menčių paguldo ir auklėtojus.
Tačiau imuniteto stiprinimas – vienas iš motyvų, kodėl tėvai vaikams išrenka būtent lauko darželį. Norima, kad jie grūdintųsi. Be to, virusai uždarose patalpose plinta net sparčiau nei lauke.
Tiesa, Ž.Karpis neslepia, kad kartais išsiskiria tėvų požiūris į tuos pačius dalykus.
„Vieni ateina nusiteikę ekstremalumui, kitus mūsų filosofija stebina ir reikia laiko priprasti. Visko pasitaiko. Tačiau faktas, kad lankant lauko darželį tenka susitaikyti, kad vaikai gali būti išsivolioję buzoje iki ausų. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai tėveliams nepatogu vaiką išsivesti, nes nėra kaip prie jo prisiliesti ir pasodinti į automobilį. Tėvai supranta, kad atvedė vaiką į darželį, kur leidžiama aukščiau užlipti, arčiau prieiti prie upelio, įsikarti į medį ir pan. Į žygius leidžiamės kasdien“, – pasakoja Ž.Karpis.
Jis tikina: jei ir buvo pasitaikę pretenzijų, skandalų pavyksta išvengti: „Nesusipratimai į neadekvačią reakciją nėra išvirtę.“
Visa diena tik lauke
Vasarą uždarų patalpų vaikai nemato – visą laiką leidžia lauke. Gamtoje – ir tualetas, ir žaidimai, ir miegama, ir valgoma.
„Įrengiame pavėsinę, kad būtų apsauga nuo lietaus ar saulės. Miegui klojame specialius paklotus, turime miegmaišius“, – sako darželio steigėjas.
Lankant lauko darželį tenka susitaikyti, kad vaikai gali būti išsivolioję buzoje iki ausų.
Šiomis dienomis, kai paspaudę šalčiai net mokyklinio amžiaus vaikams padovanotų laisvadienių, nors jiems ir šiaip buvo atostogos, lauko darželio auklėtiniai vis tiek kišo nosį į lauką.
„Diskutavome, kaip balansuoti tarp vertybių ir oro sąlygų, ieškojome kompromisų, nes nesame tokie ekstremalūs. Sprendimas, eiti į lauką ar ne, priklauso nuo vaiko savijautos, auklėtojo nuomonės, realios juntamos temperatūros. Mažesni vaikai mažiau juda, todėl jiems greičiau šąla galūnės, tačiau nosį laukan vis tiek iškišame, o su didesniais net ir į nedidelį žygį buvo išsiruošta“, – pasakoja Ž.Karpis.
„Mus supranta ir palaiko“
Ž.Karpis užtikrino, kad lauko darželyje vaikų ugdymui skiriama ne mažiau dėmesio nei tradiciniame. Tik priemonės skiriasi.
„Piešimas, skaitymas ar skaičiavimas vyksta – tik kitais metodais. Pavyzdžiui, juk piešti galima ne tik ant balto popieriaus lapo, bet ir terasoje ant grindų, kolonų, akmenų, medžių, netgi su pagaliuku ant žemės“, – aiškina Ž.Karpis.
Lauko darželis – oficialiai įteisinta švietimo įstaiga: „Esame atviri, konsultuojamės su valstybinėmis institucijomis, stengiamės bendrauti proaktyviai, nors kartais dėl to nukenčiame. Su Vilniaus miesto savivaldybe draugaujame – mus supranta ir palaiko.“
Lauke – stovyklos ir gimtadieniai
Ž.Karpis pažymi, kad lauko darželio filosofija neapsiriboja tik įstaigos teritorija. Pamažu ji tampa globalesnė ir išauga į visuomenei naudingas veiklas. Pavyzdžiui, lauke organizuojamos stovyklos, vaikų gimtadieniai ir kitos šventės. Tokiu būdu parodoma, kad linksmintis, smagiai praleisti laiką galima ir gamtoje, ne tik žaidimų kambariuose.
Piešimas, skaitymas ar skaičiavimas vyksta – tik kitais metodais.
„Visai neseniai organizavome vieno vaiko gimtadienį lauke. Buvo pakviesta daug jo draugų, tačiau atėjo tik tie, kurie lanko lauko darželį, o kitų tėvai pabūgo oro sąlygų“, – apgailestauja Ž.Karpis. Jis viliasi, kad ateityje požiūris keisis ir baimių mažės.
Iššūkiai ir stabdžiai
Rudenį viešoji įstaiga „Lauko darželis“ rengė seminarus ikimokyklinio ugdymo pedagogams ir drąsino juos kuo daugiau laiko su vaikais praleisti lauke, pateikė idėjų, ką jame veikti.
Ž.Karpis pastebėjo, kad susiduriama su keletu iššūkių. Pirmas – neigiamas tėvų požiūris, kurie pyksta ant auklėtojų pamatę išsipurvinusį vaiką. Tai vertinama kaip nepriežiūra.
Išvykoms į gamtą neretai kliudo ir nepalankus vaikų ir pedagogų skaičiaus santykis. „Tradicinį darželį lankantys vaikai paprastai būna mažiau savarankiški, jiems reikia padėti apsirengti. Jei vienai auklėtojai tenka 15-ka vaikų, išeiti į lauką nėra šansų. Kol visus apsirengė – jau reikia grįžti“, – svarsto Ž.Karpis.
Pastebima, kad kai kuriose ikimokyklinio ugdymo įstaigose išsiskiria pedagogų ir administracijos požiūris. Tarkime, vieni buvimu lauke žavisi, bet negali to įgyvendinti, nes pagal administracijos sudarytą ugdymo planą vaikai mokomi dailės, šoka, vaidina, o laiko pabūti gryname lauke nelieka.
Kitur būti lauke nemato prasmės patys pedagogai: jiems patogiau ir paprasčiau dirbti patalpose, kur mažiau rizikos ir atsakomybės.
