Atliktą visuomenės požiūrio tyrimą analizavęs Vyrų krizių centro projektų vadovas, konsultantas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Algirdas Davidavičius sako, kad kalbant apie prieš LGBT asmenis nukreiptus neapykantos nusikaltimus, respondentai aiškiai nesuvokia tokių poelgių savitumo.
– Kaip manote, ar tyrime dalyvavę respondentai aiškiai suvokia neapykantos nusikaltimų prieš LGBT asmenis poveikį?
– Bendra panašių tyrimų metodinė problema yra ta, kad tik labai nedidelė dalis respondentų nori išreikšti savo nuomonę. Tai reiškia, kad bendras LGBT žmonių nepriėmimo lygis mūsų visuomenėje yra gerokai didesnis nei rodo apklausos rezultatai. Didelei visuomenės daliai LGBT žmonės vis dar yra „egzotiški“ individai, neverti atjautos ir paramos. Taigi Lietuvos gyventojų priešiškumas yra gerokai didesnis nei rodo apklausa: kai kurie žmonės paprasčiausiai nesutinka dalyvauti tyrime, nes jaučia per didelį pasibjaurėjimą su LGBT žmonėmis susijusiems klausimams.
Žmonės pakankamai gerai suvokia, kas yra neapykanta ir patyčios. Kaip rodo daugelio ankstesnių tyrimų rezultatai, mūsų visuomenė yra pakankamai normalizavusi tokį gynybinį išlikiminį smurtą vienas kito atžvilgiu, nes tai yra laikoma kovos už išgyvenimą rinkos ekonomikos sąlygomis dalimi. Taigi buitinis, tarpasmeninis ir emocinis smurtas mūsų visuomenėje vis dar yra suvokiamas kaip natūralus reiškinys. Jaučiama daug paniekos silpnesniam žmogui, kuris pasakoja apie savo pažeidžiamumą, ypatingai LGBT žmonėms, kurie istoriškai buvo persekiojami.
Įdomu tai, kad žydų tautybės žmonės sulaukė daugiau paramos ir empatijos nei LGBT asmenys. Tai rodo, kad LGBT žmonių pažeidžiamumas Lietuvoje yra žmogaus teisių, demokratinės kultūros ir pilietinės empatijos stokos „lakmuso testas“. Tik pradėjus keistis visuomenės požiūriui LGBT žmonių atžvilgiu, galėsime konstatuoti esminį demokratinės pilietinės kultūros pokytį Lietuvoje.
– Kokios priemonės galėtų padėti paskatinti empatiją nusikaltimų dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės aukoms?
– Mano nuomone, griežtesnės bausmės už tokius nusikaltimus nepadės skatinti empatijos šių nusikaltimų aukoms. Reikėtų imtis įgyvendinti įvairias švietimo priemones. Empatiją ypatingai paskatintų patyriminis švietimas, pavyzdžiui, „Gyvosios bibliotekos“ formatu. Galimybė betarpiškai pažinti kitos tapatybės asmenį suartina. Tokiu būdu žmogus pamato, kad jam iki tol egzotišką tapatybę turintis žmogus turi tuos pačius poreikius. Tai – puikus būdas kovoti su neigiamais stereotipais. Tokio pobūdžio švietėjiškų veiklų ypatingai reikia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms. Tyrimo rezultatai parodė, kad jaunimas taip pat yra nusiteikęs pakankamai homofobiškai. Taigi empatijos įvairioms žmonių grupėms reikėtų mokyti jau mokykloje.
– Tyrimo rezultatai parodė, kad sostinėje gyvenantys jaunesnio amžiaus aukštesnį išsilavinimą įgiję respondentai gerokai dažniau sutiko su teiginiu, kad LGBT žmonės turėtų turėti teisę gyventi savo gyvenimus taip, kaip nori. Ar iš tiesų LGBT žmonių priėmimas nuo sostinės nutolusiuose regionuose yra mažesnis?
– Ne sostinėje ir ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyvenantys žmonės dažniau apskritai atsisako atsakyti į klausimus šia tema. Taigi, galima daryti prielaidą, jog atsisakymas dalyvauti apklausoje reiškia labiau neigiamą požiūrį į LGBT tapatybę.
Kalbant apie jaunesnio amžiaus respondentus, įtakos turi migracija iš kaimo į miestą. Vilnius yra demografiškai labiausiai augantis miestas. Negalima vienareikšmiškai teigti, jog sostinėje gyvenantys jauni žmonės yra labiau tolerantiški LGBT žmonėms. Vilniuje taip pat gyvena nemažai iš kitų Lietuvos regionų atvykusių jaunuolių, kurių nuostatos yra gerokai konservatyvesnės.
– Moterys yra žymiai tolerantiškesnės nei vyrai kai kalbama apie kaimynystėje gyvenančius LGBT žmones. Kaip manote, kokia to priežastis?
– Ši tendencija jau anksčiau pastebėta ne vieno tyrimo rezultatuose. Mūsų visuomenėje lyčių vaidmenys vis dar atspindi kultūrinę patriarchalinę struktūrą. Moterys patriarchalinėje visuomenėje buvo skatinamos būti empatiškomis ir atjaučiančiomis. Kita vertus, moterys ir pačios sulaukia daugiau empatijos nei vyrai. Tai rodo ir atlikto tyrimo rezultatai. Lesbietės dėl neapykantos nusikaltimo sulauktų daugiau empatijos nei homoseksualūs vyrai.
Kadangi moterys yra empatiškesnės, jos yra labiau linkusios toleruoti LGBT asmenis. Tačiau to nereikėtų pervertinti, nes tolerancija yra pakanta. Moterys gali bjaurėtis ir nemėgti LGBT žmonių, tačiau sutikti su teiginiu, kad šie žmonės turi teisę gyventi taip, kaip nori. Taigi tolerancija yra „mandagus ignoravimas“, o ne aktyvi empatija.
– Tyrimas atskleidė, kad neapykantos nusikaltimo aukos dalyvavimas „Baltic Pride“ eitynėse yra susijęs su mažesniu respondentų empatijos lygiu aukai. Ar galima daryti išvadą, kad LGBT žmogaus teisių aktyvizmas visuomenėje sulaukia neigiamų reakcijų?
– Negalima vienareikšmiškai teigti, kad dalyvavimas „Baltic Pride“ eitynėse yra susijęs su mažesniu respondentų empatijos lygiu aukai. Kai kurių anksčiau atliktų tyrimų duomenys rodo, kad padidėjęs LGBT bendruomenės matomumas „Baltic Pride“ eitynių laikotarpiu yra susijęs su išaugusiu tolerancijos lygmeniu LGBT žmonių atžvilgiu. Tolerancija išauga, nes visuomenė pamato, kad LGBT bendruomenės atstovai neatitinka vyraujančių neigiamų stereotipų. Kita vertus, išaugęs LGBT bendruomenės matomumas dalį neigiamai nusiteikusių žmonių piktina.
– Liudininkų reakcijų į gatvėje užpultą auką tikimybė priklauso nuo aukos tapatybės. Tyrimo duomenimis, didžiausia aktyvaus įsitraukimo tikimybė yra tada, kai auka turi negalią ar priklauso žydų tautinei mažumai. Respondentai mažiausiai linkę įsikišti, kad padėtų homoseksualiems vyrams ar translyčiams asmenims. Liudininkų įsikišimo tikimybė yra didesnė, jei auka yra lesbietė. Ką apie mūsų visuomenę sako šie tyrimo rezultatai?
– Tyrimo duomenys rodo, kad mūsų visuomenė yra postpatriarchalinė ir turi patriarchalinių stereotipų reliktų. Vyrai stereotipiškai yra laikomi „stipriąja lytimi“. Taigi, mūsų visuomenėje būti homoseksualiu vyru yra kultūriškai „nenormalu“. Homoseksualumas yra traktuojamas kaip vyriško „silpnumo“, „jausmingumo“ požymis, o tai – „pasibjaurėjimo vertos“ savybės.
Tuo tarpu translyčiai asmenys mūsų visuomenėje vis dar yra priimami kaip itin „egzotiški“, už žmogiškumo ribos esantys individai. Neseniai viena komentatorė pareiškė, kad „mums brukama skandinavų ideologija, pagal kurią žmonės gali keisti lytį kaip kojines“. Taigi, sudaromas įspūdis, kad būti translyčiu yra visuomenės normų „įžeidimas“, o translyčiai žmonės sąmoningai nori atsidurti už „normalumo“ ribos.
Kaip jau minėjau, patriarchalinėje visuomenėje moterims būti „silpnoms“ ir „kitokioms“ yra leidžiama labiau nei vyrams. Tad nenuostabu, jog liudininkų įsikišimo tikimybė smurto prieš lesbietes atveju yra didesnė. Mūsų visuomenėje empatija yra nuvertinama, o žmonių silpnumas, pažeidžiamumas, emocinis labilumas yra sunkiai priimtinas. „Išlikiminės“ visuomenės nariai nėra linkę pasitikėti kitais žmonėmis.
– Kokių priemonių reikėtų imtis siekiant efektyviau pasipriešinti neapykantos nusikaltimams LGBT žmonių atžvilgiu?
– Padidintos bausmės už šiuos nusikaltimus mūsų visuomenėje sukeltų tik daugiau pykčio ir pasipriešinimo. Neapykanta seksualinės orientacijos pagrindu Lietuvoje yra draudžiama ir žmonės turėtų tai žinoti. Visų pirma, reikia pradėti mokyti empatijos, gebėti priimti žmonių skirtingumą kaip mūsų visuomenės pliusą, o ne trūkumą. Tai turėtų būti ilgalaikė mūsų valstybės ir visų pagrindinių politinių jėgų politika.
– Kokie atlikto tyrimo rezultatai jus asmeniškai nustebino labiausiai?
– Nustebino du tyrimo atradimai. Pirma, buvo keista, kad žmonės nežino, kas yra translyčiai asmenys. Šio reiškinio naujumas ir nepažinumas, ypatingai kaimo vietovėse, yra akivaizdus. Tai lemia ir neutralesnį dalies respondentų požiūrį į translyčius žmones. Galima daryti prielaidą, kad dalies atsakiusiųjų į klausimus respondentų požiūris į translyčius asmenis būtų kitoks, jei jie geriau suprastų translytiškumo sąvoką.
Kita vertus, nustebino itin konservatyvus iš kaimo vietovių į didžiuosius miestus migravusių jaunuolių požiūris į LGBT asmenis. Taigi, jokiu būdu negalime teigti, kad daugelis didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyvenančių jaunuolių palankiai žiūri į LGBT žmones. Tyrimas parodė, kad vidutinio amžiaus žmonės didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra tolerantiškesni negu jaunimas.
Pagrindinė šio tyrimo išvada yra ta, kad tolerancijos kaip vertybės neužtenka. Turime siekti ne „mandagaus ignoravimo“, o pilietinės empatijos, bendradarbiavimo, solidarumo su skirtingais mūsų bendruomenės nariais. Jei to nebus, svajonės apie veikiančią demokratiją teks atsisakyti.
Visuomenės požiūrio į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą tyrimas prieinamas ČIA.
