D.Scheido teigimu, jis Klaipėdoje šiemet lankosi paskutinį kartą – jam 84–eri, daugiau atvykti nebeplanuoja. Keltu iš Kylio (Kiel, Vokietija) miesto atvykęs klaipėdiškis 1940 metų liepą gimė Memelio mieste (dabar Klaipėda), o 1944 metų spalį dėl Antrojo pasaulinio karo tapo pabėgėliu. Tuomet su mama, močiute ir savo broliu D.Scheidas pasitraukė į Vakarus. Pakeliui lapkričio 5 dieną gimė jo sesuo. Dieteris dar ir šiandien nesupranta, kaip naujagimė jo sesuo išgyveno.
„Mano tėtis gyveno Vokietijos mieste Frankfurte, o 1939 metais jis atvyko į Memelio miestą ir čia susipažino su mano mama. Jis buvo sužavėtas šio miesto ir Kuršių Nerijos grožiu, taip pat ir jaunų simpatiškų moterų grožiu, ypatingai jam patiko šviesiaplaukė Hilde, kuri vėliau tapo jo žmona ir mano mama“, – prisiminimais dalinasi D.Scheidas.
Gimtąjį miestą aplankė po 43 metų
Pirmą kartą po pasitraukimo iš gimtojo miesto Dieteris į Klaipėdą sugrįžo tik 1987 metais.
„Dirbau turizmo srityje. Dėjau labai daug pastangų, kad su turistais iš Vokietijos galėčiau čia atvykti. Politinė padėtis tuomet dar buvo labai įtempta. Itin norėjau aplankyti savo gimtąjį miestą, todėl ėmiau ieškoti galimybių. Viską turėjome derinti su Maskva. Kad galėtume atvykti į Klaipėdą privalėjome su turistais 3 paras praleisti Vilniuje, 3 paras – Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ir tik 1 parą galėjome būti Klaipėdoje. Viskas dėl pinigų, dėl uždarbio viešbučiams“, – prisimena D.Scheidas.
„Iš Klaipėdos išvykti turistams buvo griežtai draudžiama – nebuvo leidžiama iš Vokietijos atvykusiems piliečiams apžiūrėti savo gimtųjų namų Klaipėdos krašte. Tačiau jie, žinoma, rasdavo galimybių. Sumokėdavo taksistams 100 markių ir jie juos veždavo kur paprašydavo: į Mingę, Šilutę ir toliau.“
Pasak Dieterio, jų kelionė į Klaipėdą Vokietijoje sulaukė didžiulio susidomėjimo nacionaliniu mastu.
„Kai mes paskelbėme, kad yra galimybė iš Vokietijos keliauti į Lietuvą, apie mūsų pasiūlymą 1987 metais Vokietijoje rašė laikraščiai, rodė televizijos žinios. Tai buvo didžiulis įvykis, nes visi Klaipėdos krašto vaikai norėjo pamatyti savo namus, kurių nematė nuo 1944 metų – ilgiau nei 40 metų“, – pasakoja D.Scheidas.
„Ar išliko tik Šv. Jono bažnyčios varpas?“
„Ar tik vienintelis varpas iš buvusio Šv. Jono bažnyčios yra išlikęs?“ – klausia D.Scheidas, kuomet yra lydimas iki Šv. Jono bažnyčios vietos.
Apie tai, kas nutiko su Šv. Jono bažnyčiai Dieteriui papasakojo Edita Valinčienė ir bažnyčios atstatymo fondo vadovė Lilija Petraitienė.
„Deja, man buvo tik ketveri, aš negaliu daug papasakoti, kaip bažnyčia atrodė iš vidaus ar iš išorės, tačiau man daug pasakojo mano močiutė ir mano tėvai. Prisimenu tik tiek, kad bažnyčia buvo netoli mūsų namų.
Augau dabartinėje Joniškės g. 5 name. Mes vadiname savo rajoną Janischken. Norėjau nuvykti apžiūrėti, ar kas nors iš mano gimtųjų namų dar likę, bet per „Google“ žemėlapius pažiūrėjome, kad ten šiuo metu įsikūrusi statybinių prekių parduotuvė. Mūsų namai nugriauti“, – pasakoja Dieteris ir tuo pačiu priduria, kad yra labai nustebintas, kokia Klaipėda pasikeitusi ir kiek daug gražaus mieste padaryta.
Pasak Dieterio, jo gyvenimo kelią lydi įdomūs sutapimai.
„Mes nebuvome itin religinga šeima, bet visi esame pakrikštyti evangelikų liuteronų bažnyčioje, vėliau Vokietijoje visi vaikai buvome konfirmuoti. Tiesa, aš Vokietijoje buvau konfirmuotas taip pat Šv. Jono bažnyčioje, tik Frankfurto mieste“, – prisiminimais dalijasi Dieteris Scheidas. Jis sako, kad tikėjosi Klaipėdoje pamatyti Šv. Jono bažnyčią, tačiau labai nustebo pamatęs tik kleboniją, kuri dabar turi tarnauti kaip bažnyčia.
Šiuo metu Dieteris su Ingeborga gyvena Achimo mieste Vokietijoje, netoli Bremeno.
Prasidės Šv. Jono bažnyčios bokšto statybos darbai
Istorikas prof. Vasilijus Safronovas rašo, kad „Memelio miesto gyvenimą sujaukė Antrasis pasaulinis karas – 1944 metų spalį karo pabėgėliai iš Klaipėdos krašto buvo priversti trauktis į Vakarus, o 1945 metų sausį į subombarduotą Klaipėdą įžengė Raudonoji armija.
Šv. Jono bažnyčia, kaip ir daugelis kitų mieste stovėjusių maldos namų, buvo smarkiai apgriauta, o naujieji „miesto šeimininkai“ ją sulygino su žeme. Tačiau pirmieji po karo į Klaipėdą atsikraustę civiliai dar mena Šv. Jono bažnyčios vietoje buvusius įspūdingus griuvėsius, kurių bėgant laikui išvis nebeliko.
1963 metais, Šv. Jono bažnyčios vietoje buvo pastatyta universalinė parduotuvė, vadinta mediniu univermagu, šalia jos – viešas tualetas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1994–1995 metais buvo atlikti archeologiniai tyrimai, pagal atidengtus pamatus nustatytas bažnyčios perimetras. Senųjų gyventojų iniciatyva 1996 metų gegužės 22 dieną virš pamatų buvo užsodinta gyvatvorė ir tądien sklypas simboliškai atvertas miestiečiams. Ilgainiui Klaipėdos istorikų, archeologų, evangelikų liuteronų ir miesto šviesuomenės dėka gimė šventovės atstatymo idėja.“
Šiuo metu yra baigiami Šv. Jono bažnyčios bokšto projektavimo darbai, bokšto statybos darbai prasidės 2025–aisiais – kitąmet. Bažnyčios atstatymas yra suskirstytas į tris etapus: bokštas, bažnyčia, bažnyčios interjeras.
