Bendraujant su norvegų šeima teko girdėti, kad jei jų namuose šventės metu yra vaikų, ant stalo neišvysi jokio alkoholio. O štai Lietuvoje tėvai dažnai nevengia kilnoti stikliukų prie savų atžalų. Kai kurie netgi ragina smalsius vaikus kyštelti pirštą į taurę ir paragauti iki tol jiems neragauto gėrimo. Ar išties vaikai pastebi, kai suaugę vartoja alkoholį, ir tai įsimena?
„Vaikai mokosi iš suaugusiųjų elgesio. Ankstyvoje vaikystėje mažieji nesupranta daugelio tėvų poelgių, minčių, požiūrių, jie tik aklai tiki savo tėvais, kad šie – idealūs pavyzdžiai. „Kai užaugsiu, būsiu kaip tėtis“, – besąlyginė meilė diktuoja vaikams gimdytojus laikyti autoritetais. Alkoholį gurkšnojantis vienas iš tėvų yra tas vaizdas, kurį prisimena vaikai, ir toks vaizdas jiems tampa įprastu. Suaugusiojo gyvenimo iliuzija. Ar tikrai norime atžalas ateityje matyti tokiame pat amplua – su taure rankoje?“ – klausia psichoterapeutė.
Simboliškas alkoholio vartojimas vaikams ir jaunuoliams įskiepija „nekalto vartojimo“ tradiciją.
„Nekalto vartojimo“ tradicijos
Pasak D.Žukauskienės, didžiausi mėgdžiotojai vaikai yra ankstyvoje vaikystėje ir paauglystėje. Perėjimas į paauglystę – svarbus vaiko raidoje, nes būtent šiuo metu jis virsta mažu suaugusiuoju, dėlioja vertybes, požiūrius, kuria ateities projektus. Tuomet nesąmoningai perimamos tėvų vertybės, fiksuojama, kas yra gerai, o kas ne, ką norisi pakartoti, o ko ne. Dažnai stipri tėvų girtuoklystė atbaido vaikus nuo tokio elgesio, nes pamatoma negražioji priklausomybių pusė.
„Jaunuoliai apsisprendžia nekartoti tėvų elgesio, nes padariniai skaudžiai liečia juos pačius ir jie jau stebi priežasčių ir padarinių grandinę. Simboliškas alkoholio vartojimas vaikams ir jaunuoliams įskiepija „nekalto vartojimo“ tradiciją. Kol alkoholizmo ir buitinio alkoholio vartojimo pasekmės skaudžiai nepaliečia vaikų, jaunuolių, tol išlieka nuomonė, kad toks vartojimas yra nekenksmingas.
Nebrandi psichika pažeidžiama tuo, kad iš žmogaus atimama laisvė pačiam susidaryti nuomonę apie priklausomybes, skiepijamas „normalaus gyvenimo“ įvaizdis, kuriame šventės švenčiamos su alkoholiu, keliamos taurės be progos, alkoholis vartojamas stresui ar nuovargiui naikinti. Kitokio pavyzdžio nebuvimas programuoja vaikus ir jaunimą kartoti suaugusių elgesį, neieškant kitų alternatyvų sunkiems išgyvenimams numalšinti“, – patikino D.Žukauskienė.
Psichoterapeutės nuomonė kategoriška: prie vaikų girtauti nedera ar net draudžiama. Bet realybė visai kitokia: tėvai negali ar nenori savo gyvenimo įpročių keisti vien tik dėl atžalų.
„Kasdieniame gyvenime neįmanoma vaikų visiškai apsaugoti nuo blogo pavyzdžio. Alkoholio vartojimo pavyzdžiai pasiekia ne tik buityje, bet ir per filmus, reklamas, viešas maitinimo įstaigas, kur šalia desertus valgančio vaiko svetimi dėdės ir tetos gurkšnoja alų ar kitus gėrimus. Vaikiškos šventės turėtų būti šviesios ir blaivios. Suaugę turi pasirinkimą, su kuo ir kur bei kaip švęsti, o štai vaikams šventes organizuoja tėvai. Tėvų atsakomybė – ką vaikai valgys, gers ir ką matys švęsdami. Norėtųsi utopiškai tikėti, kad tėvai yra tokie sąmoningi, kad neleis sau vartoti svaigiųjų gėrimų vaikų akivaizdoje“, – vylėsi pašnekovė.
Ar vaikiškas šampanas išties nekaltas?
D.Žukauskienės teigimu, alkoholio vaikai paragauja daug anksčiau nei tai pamato tėvai, nes vaikai smalsumą tenkina kuo įvairiausiais būdais. Pirmieji jų bandymai išragauti, ką geria tėvai, prasideda nuo pirštelio kyštelėjimo į taurę ir jo aplaižymo. Labiausiai, pasak jos, kenkia ne pats alkoholis, o tėvų demonstruojamas elgesys ir požiūris į tai, kas vyksta. Pagrūmojimai ir paaiškinimai, kad šie gėrimai skirti tik suaugusiems, tik dar labiau sužadina vaikų smalsumą.
Dar viena gaji nuomonė „tegul paragauja namie, nes...“ kelia keistą sutrikimą: kodėl namai laikomi geresne vieta nuodams ragauti?
„Dar viena gaji nuomonė „tegul paragauja namie, nes...“ kelia keistą sutrikimą: kodėl namai laikomi geresne vieta nuodams ragauti? Tai tėvų atsakomybės nesuvokimas ir neprisiėmimas. Vaikams neleidžiame vairuoti, kol jie neturi tam reikiamo amžiaus, nesiūlome jiems eiti balsuoti ar pabandyti lytinius santykius namie. Kyla klausimas, kodėl suaugę atsainiai žiūri į alkoholio vartojimo amžiaus cenzą? Įstatymai yra įstatymai. Tokiu davimu paragauti patys laužome įstatymus ir diegiame normą, kad juos laužyti yra galima“, – tikina psichoterapeutė.
Tokią, rodos, nekaltą šventinę tradiciją kaip vaikiškas šampanas pašnekovė sulygino su žaidimu vaikišku peiliu, imituojant žmogžudystę.
„Kartais atrodo, kad neturime ko savo vaikus pamokyti, jog imame mokyti alkoholio vartojimo. Kaip išmokysime savo vaikus švęsti, tokias ir matysime jų, jau suaugusių, šventes. Ar vaikiškas šampanas tiesiogiai skatina vaikus pabandyti paragauti tikro šampano? Žinoma, kad ne, bet tai formuoja įprotį švenčių metų jį gerti. Pradžioje vaikišką, po to jau ir tikrą. Juk vaikystėje žaidžiame su lėlėmis, vėliau auginame tikrus vaikus. Pradžioje žaidžiame su mašinų modeliukais, vėliau vairuojame tikras mašinas. Tas pats ir su alkoholiu“, – patikino psichoterapeutė.
Kodėl nėra gėda prarasti autoritetą?
D.Žukauskienės teigimu, visuomet ateina metas, kai mažuosius tenka supažindinti su pasaulio negerovėmis: karais, ligomis, smurtu, melu bei priklausomybėmis. Paveikiausios supažindinimo priemonės – menas, literatūra bei gyvi pasakojimai. Informacija, kurią vaikas gauna iš autoriteto lūpų, giliai įstringa į jo vaikišką sąmonę.
„Smalsiam vaikui nepakanka pasakyti, kad alkoholis yra blogis, jam reikia pavyzdžių: iš gyvenimo, filmų, knygų. Reikia pateikti konkrečių alkoholio vartojimo žalos įrodymų: pasakoti apie alkoholio sukeliamas ligas, socialines pasekmes, traumas. Kad tėvams netektų išgirsti vaiko prašymo paragauti, ką geria suaugę, reiktų prisiminti senas lietuviškas tradicijas: mažuosius sodinti prie vaikiško vaišių stalo, kur tokios pagundos ir klausimai nekyla.
Pasibaigus „vaikiškam laikui“, kai atžalos suguldomos, tėvai gali rinktis, ką vartoti. Juk nesimylime, kol vaikai nemiega, tad kodėl turėtume gerti jų akivaizdoje? Ar suaugę pamąsto, kaip iš šono jie atrodo savo vaikams lengvai įkaušę? Ar ne gėda, kad vaikai juos regi neorientuotus? Gėda prarasti autoritetą turėtų stabdyti suaugusius nuo taurelės“, – mano D.Žukauskienė.
Juk nesimylime, kol vaikai nemiega, tad kodėl turėtume gerti jų akivaizdoje? Gėda prarasti autoritetą turėtų stabdyti suaugusius nuo taurelės.
Viskas, pasak jos, turi būti daroma savo vietoje ir savo laiku. Galima švęsti šventes su alkoholiu, kai vaikai laiką leidžia pas giminaičius. Galima saikingai pakelti taures restoranuose ir grįžti namo tik prasiblaivius. Išeičių yra. Svarbiausia jausti atsakomybę už save ir savo vaikus.
Šventės – ne tik valgis ir gėrimai
Kodėl daugelis suvokia, kad nėščiai moteriai vartoti alkoholį nevalia – pakenks vaisiui, tačiau paaugusių vaikų nuo svaigalų jau taip nesaugome?
„Kiekviena naujovė pirma susilaukia pasipriešinimo. Tai vyko ir su rūkymo draudimu viešose vietose. Dabar švarias nuo dūmų kavines, kino sales, parduotuves priimame kaip įprastą normą. Siūlau švenčių metu daugiau laiko skirti pramogoms. Grįžkime prie šeimyninių žaidimų, bendrų vakarų su knyga, filmais. Šventės nėra tik valgymas ar gėrimas“, – įsitikinusi psichoterapeutė.
Jai teko girdėti ne vieno asmens istoriją, kuris vis dar nešiojasi vaikystėje iš neblaivių tėvų patirtas nuoskaudas. Pasak psichoterapeutės, alkoholikų vaikai yra psichiškai traumuotos asmenybės, kurių randas – savivertės bei pasitikėjimo savimi trūkumas. Be to, jie kaip magnetas traukia panašius į save. Tuomet jau du traumuoti laižosi vaikystės žaizdas kartu. Gerai, jei suvokia, kodėl yra tokie, kokie yra. Blogai, jei dėl to kaltina save, savo aplinką.
„Vaikai, užaugę su tėvais, vartojančiais alkoholį, visada yra paženklinti alkoholio ženklu. Jie arba patys keliauja jiems parodyto pavyzdžio keliu, arba visą gyvenimą priversti atidžiai sekti save ir akylai stebėti aplinką, kad nepaslystų ant svaigalais pašlakstytos žemės.
Nesaugumas ir gėda – du lydintys jausmai, kuriuos tenka išgyventi tokiems suaugusiems vaikams. Jie turi savo „siaubo kambarėlį“, kuriame gyvena uždaryta nemaloni istorija. Paslaptis slegia, gimdo įtarumą, nesaugumą.
Kriminalinių įvykių suvestinės nėra tik skaičiai. Po kiekvienu iš jų slypi kraupiai sužaloto žmogaus istorija. Psichiatrinės ligoninės sienos nebyliai saugo jų dvasines kančias, anoniminių alkoholikų susirinkimai garsiai primena, kaip sunku išbristi iš priklausomybių liūno. Priklausomybių ligų klinikos neužsidaro ištisomis paromis, – tam, kad būtų išgelbėtos detoksikuojamų pacientų gyvybės. Terapiniai ir vidaus ligų ligoninių skyriai tyliai gydo kepenų ir skrandžio ligas, sukeltas alkoholizmo.
Tereikia apsidairyti: neregėtu mastu šiurpiai veriasi alkoholio žalos padariniai. Nuostabą kelia tai, kad vis dar sugebame apsimesti, jog viso to nėra“, – reziumavo psichoterapeutė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip formuojasi priklausomybė nuo alkoholio: pirmieji simptomai, į kuriuos dažnai numojama ranka
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, dalinai finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.