Tokią savo tikslo siekiančią dukrą turinti Edita (pavardė redakcijai žinoma, tačiau dėl dukters Edita prašė jos viešai neskelbti) sutiko 15min papasakoti, ką reikia daryti, kad peršoktum vieną klasę ir anksčiau baigtum mokyklą.
Ne dėl ypatingų gabumų
Moters teigimu, jos dukra visada gerai mokėsi, tačiau nebuvo iš tų ypač gabių vaikų, kuriems viskas sekasi net nededant pastangų. Visgi ji pati sugalvojo, kad nori peršokti vieną klasę.
„Tai buvo jos svajonė nuo antros klasės, apie kurią net mes, jos tėvai, nežinojome. Vaikui kilo tokia mintis tada, kai pradinės mokyklos pavaduotoja per Rugsėjo 1-osios šventę kažkuriuo metu paminėjo: „Vaikai, jeigu gerai mokysitės, galėsite peršokti klasę.“
Ta frazė mano dukrai labai įstrigo ir ji laukė, nes štai gerai mokosi, vadinasi, kitais metais peršoks klasę. Taip neįvyko, dar kitais metais irgi. Bet vaikas jau buvo didesnis, jau naudojosi kompiuteriu ir susirado pati informaciją, kad tėvai turi parašyti prašymą. Tada ir įgarsino savo svajonę“, – kelerių metų senumo istoriją prisiminė Edita.
Ta frazė mano dukrai labai įstrigo ir ji laukė, nes štai gerai mokosi, vadinasi, kitais metais peršoks klasę. Taip neįvyko, dar kitais metasi irgi.
Dukra pirmiausia paklausė mamos, ar ji palaikytų tokią idėją. „Iš pradžių mano pačios reakcija buvo noras sužinoti tikslą, kam jai to reikia. Dukra pasakė, kad tai noras nuo antros klasės. Pasakysiu, kad mano dukra nėra geniali, neturi ypatingų sugebėjimų. Taip, ji gerai mokosi, bet yra eilinis vaikas. Ir peršokimas nebuvo norimas dėl to, kad jai buvo ankšta tuometėje klasėje. Aš ją palaikiau labiau dėl to, kad ji tą tikslą išsikėlė ir jo siekė – man atrodė labai svarbu padėti augančiam, besiformuojančiam žmogui įveikti kliūtis“, – pasakojo Edita.
Mokyklos direktorė palaikė
O kliūčių buvo ne viena: nors tėvai palaikė, tačiau seneliai abejojo, klausinėjo, kaip ji paliks savo klasę, kas, jeigu nepasiseks ir t.t. „Ji neturėjo tų atsakymų. Bet aš pagalvojau, kad ji ir neturi turėti tų atsakymų, kadangi jie ateina tada, kai ką nors padarome. Iki to tai tik spėlionės“, – įsitikinusi moteris.
Jos dukra mokosi Grigiškių „Šviesos“ gimnazijoje. Į švietimo įstaigų elitą ši mokykla nepretenduoja, todėl, kaip sako Edita, sunku atspėti, kaip viskas būtų klostęsi kurioje nors iš prestižinių sostinės mokyklų.
Tačiau jų pavyzdys rodo, kad panašių minčių, tikslų, svajonių gali kilti bet kuriam vaikui bet kokioje mokykloje.
„Labai norėčiau tą akcentuoti, kad kiekvienoje mokykloje yra galimybių ir nuo vaiko priklauso. Tai ne visada lemia mokyklos prestižas, kad vaikas labai gerai mokysis, kažko pasieks, įgis tam tikrų įgūdžių. Ar tikrai mano dukrai taip pasisekė ir ji išmoko kažko, nežinau, bet aš į tai žiūriu kaip į patirtį, į labai stiprią, svarbią patirtį, kad tikrai jai pavyko, ji gavo palaikymo, įveikė tam tikras kliūtis.
Pirmos nedidelės kliūtys buvom mes, artimieji. Paskui, kai mes palaikėme, aš ėjau į mokyklą, mokykla irgi nesutiko taip labai išskėstomis rankomis. Kaip mums sakė, tokio atvejo mokykloje nėra buvę. Tai nedažnas atvejis.
Teoriškai mokymo tvarkoje tai numatyta, mokinys gali žengti tokį žingsnį, bet procedūros, kaip tai atlikti, beveik ir nėra, tad niekas nežino. Didžiausią palaikymą gavome iš gimnazijos direktorės, ji suprato, kad dukra turi tokį tikslą. Turbūt jeigu ji mokytųsi prastai, tikrai jos neskatintų, bet savo klasėje ji buvo prie gerai besimokančiųjų – gal ne geriausia, bet vidurkis arti to“, – pasakojo Edita.
Didžiausią palaikymą gavome iš gimnazijos direktorės, ji suprato, kad dukra turi tokį tikslą.
Kiti mokytojai reagavo įvairiai. Vieni džiaugėsi, palaikė ir skatino, net ir tie, kurie dukros nemokė, klausė, ar jai nebus per sunku, kiti atvirai stebėjosi ir galbūt nesuprato tokio noro. Šį rudenį 15-tą gimtadienį švęsianti mergina jautriai reaguodavo į klausimus apie sunkumus, pasak mamos, kartais ir paverkdavo, kodėl mokytojai taip klausinėja.
Mokėsi pati
Anot Editos, dukra būdama septintokė visus metus mokėsi aštuntos klasės kursą – susirinko vadovėlius ir mokėsi savarankiškai: „Ji suprato, kad aš jos neraginsiu. Jeigu tu to nori, tai darai savarankiškai. Aš palikau jai pačiai svajonę paversti tikslu ir jį įgyvendinti. Pedagogai irgi pagalvojo labai paprastai, kad galbūt vaikas šiandien nori, o rytoj nebenorės. Turbūt ir pati taip sureaguočiau, kad palaukime, tas noras tuoj praeis. Bet jai nepraėjo, jai patiko ir nuotolinis mokymas. Ji bendraujanti, bet kartu linkusi į individualizmą, jai patinka, kai niekas netrukdo.“
Merginai reikėjo laikyti visų dalykų testus ir pirmieji vertinimai buvo ne patys geriausi – penketai ar šešetai. Tada direktorės pavaduotoja sutikusi mamą jos paklausė, kad galbūt neverta to tęsti, nes pažymiai iki aštuoneto netraukia.
Tačiau Edita iškėlė klausimą, ar norint peršokti klasę būtinai reikia gauti tik labai gerus pažymius, ar vis dėlto užtenka teigiamų, kaip kad perkeliant visus vaikus į kitą klasę.
Ji suprato, kad aš jos neraginsiu. Jeigu tu to nori, tai darai savarankiškai. Aš palikau jai pačiai svajonę paversti tikslu ir jį įgyvendinti.
Edita pripažįsta, kad jos dukros balai už aštuntos klasės kursą nebuvo aukšti ir mokslo metų pabaigoje, tačiau atėjusi į devintą klasę ji vėl pateko tarp geriausiai besimokančiųjų: „Chemijos dalyko ji septintoje klasėje dar nesimokė, tad aštuntoje tai tebuvo savarankiškai išmokti dalykai. Bet chemijos mokytojas jai atėjus į devintą klasę pasakė, kad ji neatsilieka nuo aštuntą klasę baigusių kartu su visais.
Ji nerodo kažkokių ypatingų gebėjimų, bet ir neatsilieka. Gal tada kažkam kyla klausimas, kodėl reikėjo tai daryti, bet ar būtina įvardyti tą tikslą – tokį labai kilnų, tarkim, anksčiau pabaigus mokyklą kažkur įstoti. Ne, tokio nėra, aš to iš dukters ir nereikalavau.“
Vieną klasę peršokusios mergaitės mama pripažįsta, kad šį tą reikėjo paaukoti, tarkim, buvusį klasės kolektyvą, tačiau paaiškėjo, kad itin patogiai jame mergina ir nesijautė, tarp klasiokų netrūko konkurencijos, o vienybės stigo. Mama svarsto, kad galbūt vaiką tereikėjo perkelti į kitą paralelinę klasę, tačiau taip padaryta nebuvo, o dabar nei ji, nei dukra nesigaili siekusios tikslo vieną klasę peršokti.
Svarbu ne tik žinios, bet ir įgūdžiai
„Mano žinutė yra ta, kad mokykloje besimokančiam vaikui svarbu ne tik žinios, bet svarbūs ir įgūdžiai, kuriuos vėliau jis taikys, kurie jam pravers gyvenime, – įsitikinusi Edita. – Dukra tikrai išgyveno euforinę būseną, kad jai pavyko.“
Mokykloje merginai liko dar treji metai, tačiau bent kol kas ji dar neišsikėlė tikslo dėl būsimų studijų.
Paklausta, ką patartų tėvams, jeigu jų vaikams kiltų panašių idėjų, Edita sako visų pirma skatinanti įsiklausyti į tai, ko vaikas nori: „Atmesti savo asmeninę patirtį, įžvalgas. Jos labai svarbios, žinoma, bet tuo metu suveikia asmeninės nuoskaudos, prisiminimai iš vaikystės ir mes tai pasimatuojame savo kailiu, ar aš tai daryčiau.
Asmeniškai aš to nebūčiau dariusi, bet atmečiau tai – juk nežinau, ką daryčiau šiandien, jeigu būčiau mokinė, juk tiek visko pasikeitę, kad mano tų laikų patirtis prieš šių laikų patirtį tėra tik prisiminimas. Daug ko nebėra, kas buvo mano laikais, mano paauglystėje, dabar yra kitaip.“
Edita įsitikinusi, kad nereikia savo vaikui kelti tokių tikslų, kokius keltume sau.
Kiek tokių vaikų, kurie, kaip Editos dukra, pasiryžta peršokti vieną klasę, yra Vilniuje, sužinoti nepavyko – tokia statistika nėra renkama.
