Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva tvirtai nutarė integruotis į Vakarus.
1992 metais buvo patvirtintas konstitucinis aktas dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas.
Jame numatytas įsipareigojimas „niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas“, o tokia veikla laikytina priešiška nepriklausomybei.
Be to, nustatyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.
Pirmosiomis 1994 metų dienomis prezidentas Algirdas Brazauskas tuomečiam NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui nusiuntė laišką, kuriame išreikštas Lietuvos pageidavimas tapti NATO nare.
Prieš tai visos parlamentinės partijos pasirašė susitarimą dėl mūsų šalies siekio įstoti į Aljansą.
Po dešimtmečio – 2004 metų kovo 29 dieną – Lietuva tapo visateise NATO nare.
Tuomet premjeru buvęs A.Brazauskas lankydamasis Amerikoje kartu su kitų šešių regiono valstybių vyriausybių vadovais JAV valstybės sekretoriui Colinui Powellui įteikė Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus.
Svarstymai – ir dėl neutralumo
Buvęs Lietuvos ambasadorius prie NATO, ilgametis užsienio reikalų ministras L.Linkevičius prisiminė, kad po Nepriklausomybės atkūrimo buvo visokių diskusijų apie mūsų šalies kelią.
Būta baimių ir svarstymų, kad Lietuva galbūt turėtų būti neutrali valstybė, mat visiems pakako karų, dar itin gyvas buvo Afganistano karo, kur ne savo noru kariauti buvo išsiųsta ir negrįžo daug lietuvių, atminimas.
Dabar ambasadoriaus Švedijoje pareigas einantis diplomatas taip pat minėjo, kad, pavyzdžiui, formuojant pirmąją Vyriausybę net nebuvo Krašto apsaugos ministerijos. Funkcijas atliko departamentas – lyg mažiau reikšminga įstaiga.