Pirmą kartą susitikome dieną prieš pradedant veikti karuselėms. Darbuotojai dar montavo įrenginius, B.Andersonas savo vagonėlyje darbavosi kompiuteriu. Pažintis nebuvo viena maloniųjų. Atvykau pasiteirauti, kodėl jo darbuotojai atrakcionų parką reklamuojančius plakatus klijuoja ant mūsų vietinių skelbimų viršaus (vėliau paaiškėjo, kad tai samdytų lietuvaičių darbas). Žurnalistės apsilankymas švedui buvo paskutinis kantrybės lašas jo Lietuvoje patirtų rūpesčių jūroje. Prieš atvykdamas į Tauragę verslininkas lankėsi Klaipėdoje. Ten vyko Jūros šventė, retas kuris suposi karuselėmis, miestiečiams pakako kitų pramogų. Alytuje, Kaune ir Panevėžyje – irgi buvo menkas uždarbis.
Švedą erzino viskas. Pasak jo, tiek Lietuvoje, tiek prieš tai Latvijoje, verslininką „smaugė“ tikrintojai iš įvairių institucijų, o kaskart derinant reikalus dėl įvairių leidimų įsikurti kiekviename mieste tekdavo susidurti su „big problems“ (didžiulėmis problemomis, – iš anglų kalbos).
– Kur bepasisukčiau, visur man duodavo suprasti, kad reikia „money, money“, – patrindamas pirštus, aiškino B.Andersonas. – Nesu matęs tokios kontrolės jokiose kitose šalyse kaip Lietuvoje ir Latvijoje. Norint apsistoti kuriame mieste reikia pildyti aibes popierių ir įsipareigojimų. Ir, žinoma, visur rinkliavos neaišku už ką. Mano išlaidos ir taip nemažos... Vien atvažiuoti 11-ai krovininių automobilių nuo Švedijos iki Panevėžio (apie 760 km) man kainavo 35 000 eurų!
Verslininkas planavo per savaitę vidutiniškai uždirbti 50 000 eurų. Aplankytuose 4 miestuose praleido iš viso 7 savaites. Per savaitę pavykdavo surinkti tik po 15 000 eurų.
– Net jeigu pasiūlytumėte milijoną, tikrai negrįžčiau į Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją). Tai paskutinis kartas, kai aš čia. Ir ne vien dėl pinigų. Gyvenime nesu matęs tokių surūgėlių. Ir atsakomybės žmonės turi mažai. Jei susitariu susitikti, pavyzdžiui, 14 val., į sutartą vietą atvykstu 10 minučių anksčiau, tai lietuvio sulauksiu tik lygiai 14 val. Arba susitikimą atšauks paskutinę minutę. O, be to, kas jūsų kasininkėms? Kaskartą atėjęs į prekybos centrą jaučiuosi, lyg daryčiau ką nors bloga – jos susiraukusios.
Aiškinu švedui, kad gaunant minimalų atlyginimą ir jam nesinorėtų visą dieną šypsotis. Išgirdęs, kad jos gauna eurais nuo 240, jis keletą kartų pasitikslina, ar čia tikrai visam mėnesiui.
– Tai kodėl jūsų gatvėse pilna prabangių automobilių? Žinote, Jūrmaloje, didžiausiame Latvijos kurortiniame mieste, nemačiau tokių automobilių, kokie rieda jūsų mažo miestelio gatvėmis, – stebėjosi B.Andersonas.
Aiškinu, kad Tauragė – prekiautojų automobiliais kraštas. Verslininkas numojo ranka ir mestelėjo nekantraująs greičiau išvykti iš Lietuvos. Pasak jo, planavęs važinėti su atrakcionais po šalį iki spalio, tačiau persigalvojo, grįš į savo kompanijos atstovybę Estijoje. Palinkėjusi gero uždarbio, su verslininku atsisveikinau.
Po savaitgalio užsukau pas B.Andersoną vėl. Įteikti nuo laikraščio direktoriaus dovanėlę – jo atrakcionų parko nuotrauką iš paukščio skrydžio. Nutildęs vagonėlyje lojančią savo kalaitę Stiną, jis, prisėdęs ant slenksčio, analizavo, kaip jo „Tivoli“ (atrakcionų parkas švediškai) atrodo iš viršaus. Šypsosi. Paklausiau, kaip jam sekėsi šį savaitgalį.
– Keista, jūsų miestelis mažesnis nei tie, kuriuose apsilankiau, tačiau čia uždirbome daugiausiai. Manau, kad 36 000 eurų bus, – sakė B.Andersonas. – Nors šį savaitgalį buvo pačios karščiausios dienos...
Netoliese darbininkai baigė išmontuoti traukinuką. Krovininių automobilių karavanas po kelių valandų pajudės iš Tauragės.
Pasiteiravau, ar jis apžiūrėjo mūsų miestelį. Mačiau jį su žmona ir šunimi vaikščiojančius po miestą.
– Tai vienintelis kartas, kai aš vaikščiojau po miestą. Nebuvo laiko! Visokie reikalai. Į parduotuves nubėgdavau nebent tik maisto arba kokio laido techniniam personalui.
Švedas rūpinasi viskuo. Jo atrakcionų parkas „Bengts“ – vienas didžiausių keliaujančių atrakcionų parkų Skandinavijos šalyse. Kartu su karuselėmis verslininkas keliauja po Skandinaviją ir šiemet pirmą kartą išmėgino laimę Baltijos šalyse.
– Mėgstu viskuo rūpintis pats, – atsakydamas į klausimą, kodėl keliauja su karuselėmis, prisipažįsta jis. Nors, pasak jo, kitų švedų atrakcionų parkų savininkai to nedaro.
2011 metais švedas išplėtė kompaniją ir įsteigė biurą Estijoje. Nuo tada lankydamasis šioje šalyje buvo priverstas išmokti anglų kalbos, tad galėtų susikalbėti su vietiniais ir turistais. Mokykloje šios kalbos nesimokė. Apskritai esą nekentė mokyklos. Atrakcionais jis susižavėjo būdamas septynerių, sulaukęs pilnametystės ir ėmėsi šio verslo.
– Mokyklą mečiau po 8 klasių. Buvo likęs mėnuo ir būčiau baigęs devynias klases. Išėjau iš mokyklos ir įsidarbinau karuselėse paprastu darbininku. Vėliau, 18-os, jau dirbau sau, – pasakoja švedas. – Pirmoji mano karuselė buvo ratu bėgiais važiuojantis automobiliukas. Įmeti monetą ir sukiesi. Visos karuselės tuo metu sukdavosi ratu. 22-ejų jau buvau įdarbinęs 8 darbuotojus. O kitąmet sukaks 40 metų, kai aš šiame versle.
Gyvenime nesu matęs tokių surūgėlių, – pirštais braukdamas žemyn per ūsus, liūdną veido grimasą imitavo švedas.
Klausiu, ar dabar jis jaučiasi patenkintas – gyvenimas pašvęstas karuselėms ir nesibaigiančiai kelionei.
– Norėčiau gerų darbuotojų. Prieš 20 metų mano kompanijoje dirbo vien švedai. Dabar nė vienas nenori. Bijo darbo. Jie geriau sėdi prie kompiuterio. Nerandu kompanijai gerų darbuotojų. Į Švediją kas savaitę atvyksta po 2500 naujų imigrantų iš, pavyzdžiui, Sirijos ir Somalio. Jiems irgi nepatinka darbas. Šalyje – 19 mln. gyventojų, 1,5 milijono – kitataučių, – jį jaudinančią statistiką dėsto švedas.
Vis dėlto atsisveikindamas jis prisipažino, kad Tauragėje jam patiko.
– Čia žmonės šypsojosi truputį daugiau, – po tankiais verslininko ūsais pasirodė šypsena.
