Linšiopingo universiteto mokslininkas, tėvystės ir lyčių studijų mokslų specialistas Rogeris Klinthas 15min pasakojo apie Švedijos vaiko priežiūros atostogų sistemą, kuri pamažu pakeitė įsigalėjusius lyčių vaidmenis.
Švedijoje tėvai turi galimybę pasinaudoti 480 dienų vaiko priežiūros atostogų gimus vaikui ar įsivaikinus. 390 dienų yra apmokama 80 procentų atlyginimo. Švedijos lyčių lygybės politika nulėmė, kad abiem tėvams skiriama po pusę – po 240 dienų. Tiesa, šių dienų skaičių jie gali derinti tarpusavyje, tačiau 90 dienų yra privalomos tiek vienam, tiek kitam. Jei tėvas ar mama nusprendžia nepasiimti šių dienų vaikų auginimui, jos negali būti perkeltos kitam.
R.Klinthas, šia tema parašęs mokslų daktaro darbą, teigia, kad panaši sistema gali būti pritaikyta ir vis dar vyriškos tapatybės paieškoje klaidžiojančiai Lietuvai.
– Lietuvoje jūs kalbėjote apie Švedijos atliktos tėvystės atostogų reformos sėkmę. Kas paskatino šią reformą, įtraukusią vyrus į vaiko priežiūros atostogų sistemą? Ar tai buvo visuomenės spaudimas, ar valdančiosios politinės jėgos iniciatyva?
– Procesas prasidėjo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Mes jau turėjome socialinius judėjimus ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje, bet tikrieji pokyčiai prasidėjo po kelių dešimtmečių. Tai paskatino moterų klausimas ir pastangos padėti joms pilnavertiškai įsitraukti į darbo rinką. Kai prasidėjo ši diskusija, iškilo ir klausimas, kaip įtraukti vyrus.
Neįmanoma pagerinti moterų padėties visuomenėje, jei vyrai neperims dalies atsakomybių namuose. Septintajame dešimtmetyje diskusija apie moterų problemas pasisuko nuo abstrakčių pasvarstymų į konkrečius lyčių lygybės klausimus, kurie apėmė ir moterų, ir vyrų vaidmenis. 1974 metais buvo pristatyta nauja vaiko priežiūros programa, kuri suteikė Švedijos vyrams, pirmiesiems pasaulyje, galimybę gauti apmokamas vaiko priežiūros atostogas. Mes buvome šios idėjos pionieriai.
– Kaip vyko diskusija visuomenėje? Ar buvo sulaukta aršaus tradicijų, tradicinių vaidmenų gynėjų pasipriešinimo?
– Taip, pasipriešinimas buvo nemažas. Priešinosi ir vyrai, ir moterys, kurios taip pat jautėsi lyg iš jų bandoma atimti tam tikrą vaidmenį visuomenėje. Progresyvios moterų teisių gynėjos ginčijosi su konservatyviomis moterų grupėmis. Šiame diskusijų lauke atsidūrė ir tėvystės atostogų klausimas. Bet kai sprendimas dėl tėvo atostogų buvo priimtas 1974 metais, jį pasirašė visos politinės partijos.
Neįmanoma pagerinti moterų padėties visuomenėje, jei vyrai neperims dalies atsakomybių namuose.
Taigi, politinis sprendimas buvo vieningas, nepaisant intensyvių, kelerius metus trukusių debatų. Net ir dabar sutarimas dėl tėvystės atostogų svarbos yra vieningas. Skiriasi tik partijų siūlymai, kokiais būdais ir kiek įtraukti vyrą į šį procesą.
– Kaip Švedijos vyrai reagavo į šiuos vaidmenų pasikeitimus?
– Reakcija buvo įdomi. Kaip ir minėjau, visos politinės partijos geriausiai parėmė siūlymą, bet kai vyrai jau turėjo šią istorinę galimybę tapti pirmaisiais tėvais vaiko priežiūros atostogose, beveik nebuvo norinčių. Pirmaisiais metais (1974–1975 m.) mažiau nei 1 proc. galėjusių tokiu įstatymu pasinaudoti vyrų išdrįso pasiimti tėvystės atostogų. Užtruko beveik keturis dešimtmečius, kad mes pasiektume dabartinį lygį.
– Kodėl bendrai politikų palaiminti pokyčiai priimti taip atsargiai?
– Manau, kad švedų šeimos (kaip ir lietuvių) yra gana tradicinės. Bent jau tuo metu buvo tradicinės. Švedės dar nebuvo aktyvios darbo rinkoje ir tai apsunkino šeimų situaciją, galimybę vyrui pasinaudoti atostogomis.
Septintajame dešimtmetyje tik 20 proc. ištekėjusių švedžių turėjo nuolatinį darbą. 9-ojo dešimtmečio pradžioje tokių švedžių jau buvo 75 proc. Vyrui norint prisiimti atsakomybę namuose reikėjo ir to, kad moteris galėtų uždirbti. Net ir atlyginimo kompensacijų sistema nepadėdavo užtikrinti stabilumo ir reikėjo laiko, kad moterys įsitvirtintų darbo rinkoje.
– Ar dabartinėje Švedijoje dar yra tokių, kurie gina tradicinę šeimos sampratą, kurioje moteris – namų šeimininkė ir vaikų augintoja, o vyras – finansinis išlaikytojas?
– Paskirų balsų yra. Bet politinėje erdvėje nėra partijų, kurios teigtų, kad vyrų atsakomybės prisiėmimas yra blogai. Vienintelė aršesnė diskusija vyksta dėl neperkeliamų tėvystės atostogų mėnesių (visuomenėje vadinamu „tėčio mėnesių“), kurie įteisinti 1995 metais. Iki tol vyrai galėjo pasinaudoti atostogų dienomis arba ne, bet kai atsirado formuluotė, kad jie privalo turėti vaiko priežiūros atostogų arba šias dienas tiesiog praras, tada prasidėjo rimtesni debatai.
Dalis politinių partijų, atstovaujančių politinės dešinės idėjas, iki šiol nepritaria šiam siūlymui. Krikščionys demokratai, konservatoriai priešinasi stipriausiai. Liberalai ir socialdemokratai garsiausiai palaiko šią idėją. Taigi diskusija vyksta dėl priemonių, o ne dėl tikslo.
– Kaip pasikeitė vyriškumo samprata Švedijoje nuo jūsų minėtų 1960-ųjų iki dabarties?
– Manau, kad ji tikrai pasikeitė. Tuo metu vyrui nebuvo įprasta vaikštinėti mieste su vaiku, stumti vaikišką vežimėlį. Dabar tai absoliučiai normalus vaizdas. Septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje tėvystės atostogas pasiėmę vyrai tūnodavo namuose, nepasakodami draugams, ką veikia, bijodami jų reakcijos. Dabar tai normalus procesas, apie kurį vyrai kalbasi tarpusavyje, dalinasi patirtimi.
Savotišku lūžio tašku buvo aštuntajame dešimtmetyje surengta socialinė kampanija, kuri buvo nutaikyta į tą tradicinį vyriškumo supratimą, įvaizdį. Jos garsiausias simbolis buvo garsaus švedų sunkumų kilnotojo Lennarto „Hoa-Hoa“ Dahlgreno nuotrauka, kurioje šis galiūnas, stereotipinis vyriškumo simbolis galingais rankų raumenimis, vešliais plaukais laikė mažą kūdikį.
Visa kampanija buvo nukreipta į tą nerimą, kuris buvo apėmęs dalį švedų vyrų, bijojusių, jog praras vyriškumą, jei kurį laiką namuose rūpinsis vaikais. Dahlgreno pavyzdys parodė, kad gali būti kiečiausias iš kiečiausių ir turėti tėvystės atostogas, kurias leidi su vaiku. Tokių kampanijų dabar jau nereikia, nes visiems ši mintis įprasta.
– Lietuvoje kalbėjimas apie vyriškumą vis dar atsimuša į tradicinį vyro pareigų įsivaizdavimą. Turbūt tai lemia posovietinio gyvenimo problemos – socialiniai ir ekonominiai prisitaikymo prie vakarietiškų standartų iššūkiai. Stebint savižudybių, alkoholizmo, sveikatos būklės, galiausiai mirtingumo statistiką galima teigti, kad Lietuvoje vyrai išgyvena krizę. Ar Švedijoje tokie pasikeitimai atvedė prie tapatybinių krizių?
– Mes turėjome tam tikras diskusijų bangas šiais klausimais. Populistinė Švedijos demokratų partija vis iškelia tą „minkšto Švedijos vyro“ naratyvą, propaguoja žymiai labiau stereotipinį „kieto vyro“ ir tradicinės šeimos įvaizdį. Populistinės jėgos palaiko šiuos įvaizdžius, bet Švedijos vyrai su realiomis tapatybės problemomis nesusiduria.
Tėvo, kuris įsitraukęs į vaikų auklėjimo, rūpybos procesas, įvaizdis buvo ir yra stiprus aukštąjį išsilavinimą turinčių viduriniosios klasės atstovų pasaulėžiūroje. Taip yra Švedijoje, taip yra ir visame pasaulyje. Mieste gyvenantys vyrai labiau palaiko šią idėją, o kaimuose gyvenantys skeptiškiau žiūri į tokį įsitraukimą. Taigi požiūrių skirtumai gali būti skirstomi į geografinius, socialinius, finansinius, bet abstrakčios vyriškosios tapatybės problemos nėra.
– Ar veikia kultūriniai skirtumai? Turiu omenyje, kaip prie švediškos sistemos prisitaiko prieglobstį atradę pabėgėliai? Ar jiems priimtina tėvystės atostogų idėja?
– Švedijoje gimę vyrai statistiškai tokia galimybe turėti vaiko priežiūros atostogas naudojasi dažniau. Bet manau, kad tai susiję su specifinėmis aplinkybėmis. Daugeliui migrantų vyrų, kurie norėtų pasinaudoti tėvystės atostogomis, problema tampa tai, kad tam reikia turėti šešių mėnesių darbo stažą. Tad manau, kad juos stabdo ne ideologiniai, kultūriniai ar religiniai nusistatymai, bet tiesiog praktinės aplinkybės. Jei jie galėtų gauti tėvystės atostogų laiką, jie juo pasinaudotų.
Niekas neteigia, kad vyrai ir moterys yra biologiškai tokie patys, bet jie tokie patys ta prasme, kad abu prisiima atsakomybę ir sąžiningai ją pasidalina už įvairias gyvenimo sritis.
– Dažnai Švediją mes matome kaip socialine prasme utopinę valstybę, kurioje visi klausimai jau lyg ir išspręsti. Kokias problemas, su kuriomis susiduria švedės ir švedai, galėtumėte išskirti lyčių lygybės srityje?
– Mes vis dar turime lyčių atžvilgiu nelygią darbo rinką. 75 proc. moterų darbuojasi viešajame sektoriuje ir tik 25 proc. – privačiame sektoriuje. Įprasta, kad atlyginimai didesni ir sąlygos privačiame sektoriuje geresnės, tad tai lemia ir bendrus lyčių atlyginimų skirtumus. Moterys vis dar dominuoja švietimo sistemoje, ypač priešmokyklinio ugdymo srityje. Linšiopingo universitete, kuriame aš dirbu, turime stiprią priešmokyklinio ugdymo parengimo programą ir vyrų studentų yra tik apie 5 proc. O tuo metu moterys sudaro tik 10–15 proc. inžinerijos studijas pasirenkančių studentų.
Ryškesni pasikeitimai matomi medicinos srityje, kur per pastaruosius keturis dešimtmečius moterys beveik pasivijo vyrus. Moterų studenčių pažymiai medicinos moksluose jau kurį laiką geresni nei vyrų. Teisės srityje taip pat pastebimai padaugėjo moterų, kurios tampa ne tik juristėmis, bet ir teisėjomis. Atskirose srityse matomi pasikeitimai arba jų stoka. Visgi moterys vis dar uždirba kiek mažiau už vyrus, nors ir atlieka tuos pačius darbus. Skaudu tai pripažinti, bet smurtas prieš moteris taip pat išlieka problema. Švedijoje vis dar registruojama nemažai smurto artimoje aplinkoje atvejų, kurie parodo, kad problemų turime ir mes.
– Kalbėjome apie tradicinį vyro vaizdinį, kuris stiprus, sėkmingas visuomenėje, uždirbantis pinigus ir parnešantis juos į moters sutvarkytus namus. Kaip jūs apibrėžtumėt modernų vyrą?
– Man ši formulė labai paprasta. Tai vyras, kuris prisiima atsakomybę už savo ir kitų gerovę. Jis ne tik dirba, bet ir rūpinasi vaikais, namų ruoša, gamina valgyti. Niekas neteigia, kad vyrai ir moterys yra biologiškai tokie patys, bet jie tokie patys ta prasme, kad abu prisiima atsakomybę ir sąžiningai ją pasidalina už įvairias gyvenimo sritis.
