„Dabar susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje lyg ir yra dvi aukščiausios pušys. Viena nuo senų laikų auga Punios šile. Jos aukštis – 42,5 m. Kadangi ji nuo seniai vadinosi aukščiausia Lietuvos pušimi, tai šiuo metu taip ir vadinasi, bet realiai mūsų pušis yra 1,5 m aukštesnė – 44 m“, – aiškina pašnekovas.
Žiemą iš Labanoro girios galite ir neišeiti
J. Barzdėnas neslepia, kad Labanoro giria turi išspręsti ne vieną problemą. Anot jo, tai ne tik su miško administravimu susijusios problemos, bet ir su lankytojais. Dažnai šiltuoju metų laiku, kai gausu poilsiautojų, ar prasidėjus grybavimo sezonui, miške atsiranda, kaip sako pats J. Barzdėnas, šiukšlių kalnai.
Jo teigimu, šaltuoju metų laiku tokių problemų spręsti nereikia, nes lankytojų girioje beveik nebūna. Pasak miškininko, dėl geografinės padėties, žiemą miške gausu sniego, todėl dažnai, neturint slidžių, į mišką sunku įeiti.
Jeigu žmogų paleistum už kilometro ar dviejų nuo miško pakraščio, ko gero, jis net nesugebėtų išeiti iš to miško vien dėl sniego gausos
„Jeigu žmogų paleistum už kilometro ar dviejų nuo miško pakraščio, ko gero, jis net nesugebėtų išeiti iš to miško vien dėl sniego gausos“, – spėja J. Barzdėnas.
Labanoro giria išsiskiria ne tik sniego gausa. Anot miškininko, ji yra antra pagal dydį Lietuvoje po Varėnos girios. J. Barzdėno teigimu, Labanoro giria labai tinka ir patinka poilsiautojams. Kituose miškuose dažniausiai vyrauja alksnynai, miškai būna šlapi, o tai sukuria nejaukumo jausmą.
„Tokia giria nėra patraukli emociškai. Čia jau visiškai kita aplinka. Žmonės atvažiavę pasijunta lyg kokiame parke“, – sako J. Barzdėnas.
Kiauneliško rezervate – jaunystės eliksyru vadinami grybai
Steigiant Labanoro regioninį parką, jame buvo išskirtinas Kiauneliškio rezervatas. Pagrindinės šio rezervato vertybės – seni pušynai ir juose esančios kurtinių tuokvietės. Jos buvo išskirtos, įkuriant rezervatą, bet dabar miškininkai atranda vis daugiau ypatingų savybių.
Dabar randame daug vertingų, ypač retų grybų. Auga labai retas grybas kimininė kelmenė, ryškioji gražiataurė, paprastieji taukiai
„Rezervatas turtėja. Prieš dešimt metų atradimu tapo aukščiausia Lietuvos pušis. Dabar randame daug vertingų, ypač retų grybų. Auga labai retas grybas kimininė kelmenė, ryškioji gražiataurė, paprastieji taukiai“, – vardija pašnekovas.
Kaip ypatingus grybus jis išskyrė paprastuosius taukius. Pasak J. Barzdėno, šie grybai išplitę visame pasaulyje, bet visur yra labai reti. Miškininkas teigia, kad bet kurioje valstybėje taukių radimas yra kone sensacija. Lietuvoje jie auga vos keliose vietose.
Šie grybai sudygsta jau vėlyvą rudenį. Auga per visą žiemą, netgi spaudžiant šalčiams. Pavasarį, atšilus orams, grybai išberia sporas. Dėl savo retumo šie grybai labai mažai ištirti, todėl jų atradimas Kiauneliško rezervate labai svarbus. Stebėdami šių grybų augimą, miškininkai gali apie juos surinkti daugiau informacijos.
„Pavyzdžiui, literatūroje rašoma, kad jie auga kas aštuonerius metus. Mes pastebime, kad jie puikiausiai auga kasmet“, – tikslina J. Barzdėnas, pridėdamas, kad apie taukių valgymą taip pat sklando daug legendų. Esą rašoma, kad tai jaunystės eliksyras – suvalgius vieną žalią taukį atjaunėjama vieneriais metais, bet šis grybas įrašytas į Raudonąją knygą, todėl jų rinkti vis dėlto negalima.
Aukščiausia Lietuvos pušis išmatuota įsilipus į viršūnę
Kiauneliškio rezervatas gali pasigirti ir dar vienu išskirtiniu bruožu – jame auga aukščiausia Lietuvoje pušis. Ją prieš dešimtmetį atrado pats J. Barzdėnas. Miškininkui teko sugaišti dvejus metus, bandant įrodyti, kad atrastoji pušis tikrai aukščiausia Lietuvoje. Ji auga nelygioje vietovėje, šiek tiek pasvirusi, dvišakė, todėl, norint pušį išmatuoti, tiesiog teko įsiropšti į jos viršūnę.
„Dabar susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje lyg ir yra dvi aukščiausios pušys. Viena nuo senų laikų auga Punios šile. Jos aukštis – 42,5 m. Kadangi ji nuo seniai vadinosi aukščiausia Lietuvos pušimi, tai šiuo metu taip ir vadinasi, bet realiai mūsų pušis yra 1,5 m aukštesnės – 44 m“, – aiškina pašnekovas.
Miškininkų manymu šiai pušiai jau apie 200 metų. J. Barzdėnas atkreipia dėmesį, kad šalia augančiame panašaus amžiaus miške kai kurios pušys jau džiūsta dėl senyvo amžiaus. Jis iškart prideda, kad pušys gali augti ir 400 metų, todėl tikimasi, kad ir aukščiausioji Lietuvos pušis dar ilgai nenudžius.
Svarbu pažymėti, kad norintieji pamatyti aukščiausią Lietuvos pušį Kiauneliško rezervate nerastų nei ženklų, nei takelių, vedančių iki jos. Siekiant apsaugoti rezervatą, tik kai kurie svečiai moksliniais tikslais yra palydimi iki pušies.
