Birželio 3-ąją sueina 25 metai nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimo. Ši data – 1988-06-03 – laikoma Sąjūdžio gimtadieniu.
Šviesuolių impulsas
 |
| I.Gelūno nuotr./Artūras Skučas |
Sąjūdžio iniciatyvinei grupei priklausė 35 nariai. Vienas jų – tuomet architektu dirbęs Artūras Skučas, šį pavasarį mirusio poeto M.Martinaičio žentas.
52 metų A.Skučas matė Sąjūdžio ištakas, kurios buvo poeto M.Martinaičio bute sostinės Senamiestyje. Pas Martinaičius anuomet rinkdavosi draugai iš meno, mokslo pasaulio ir diskutuodavo įvairiomis temomis: nuo meno iki politikos. Tuos susibūrimus A.Skučas vadina viena iš Sąjūdžio susikūrimo paskatų.
„Kaip dabar įrodo sociologai, Sąjūdis plaukė iš įvairių skirtingų būrelių. Šis būrelis man turėjo daug įtakos. Tai buvo mūsų visuomenės kultūros ir mokslo branduolys, girdėti tokių žmonių nuomonę buvo labai svarbu. Tai leido suprasti, kad ne tu vienas svajoji apie nepriklausomybę“, – prisimena A.Skučas.
Turbūt sėkmę ir lėmė tai, kad viską pradėjo mūsų visuomenės šviesuoliai. Darbininkai arba būtų nedrįsę, arba būtų buvę iškart nuslopinti.
Anot jo, Sąjūdis susikūrė iš labai skirtingų žmonių, buvo daugialypis, bet svarbiausią impulsą davė šviesuomenė. „Turbūt sėkmę ir lėmė tai, kad viską pradėjo mūsų visuomenės šviesuoliai. Darbininkai arba būtų nedrįsę to pradėti, arba būtų buvę iškart nuslopinti“, – svarsto A.Skučas.
Tuomet vos 27 metų sulaukusiam A.Skučui labiausiai įsiminė bemiegės naktys: per dienas ir naktis reikėjo dirbti ir savo darbą – projektuoti, ir užsiimti Sąjūdžio reikalais – organizuoti renginius, mitingus, susitikimus, rūpintis kitais reikalais, dalyvauti posėdžiuose. Miegui laiko likdavo labai mažai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę A.Skučas kurį laiką dirbo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadu, o vėliau blaškėsi – rado prieglobstį banke, bandė kurti savo verslą, kurį laiką buvo bedarbis. Vėl savo vietoje pasijuto tik pakviestas dirbti į Krašto apsaugos ministeriją. Kodėl A.Skučas nesiekė likti politikoje ar bent arti jos?
„Ne visi po Sąjūdžio gerai atsiliepė apie politiką. Politika – intrigos, spekuliacijos įvairiomis temomis. Pasaulyje turbūt nėra valstybės, kurioje tai būtų dora. Man buvo nepriimtina žaisti nešvarius žaidimus. Iš mano artimiausių bendražygių nė vienas nėra politikas. O kai kuriuos pats likimas pavertė politikais, nes buvo vietų, kurias reikėjo užimti. Reikėjo kažkam nepriklausomybės kelią statyti“, – apibendrino vienas Sąjūdžio kūrėjų.
Į areštinę – su sauja cukraus
 |
| A.Petrulevičiaus nuotr./ Gražina Martinaitienė vyro laidotuvėse |
A.Skučo uošvė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus emeritė 76 metų G.M.Martinaitienė prisimena, kad jų bute maždaug nuo 1967-ųjų buvo slepiama įvairi nelegali spauda, vėliau – Sąjūdžio atributika.
„Įvairiose vietose slėpdavome viską, bet aš net ir dabar nenoriu to sakyti, – prisipažino moteris. – Buvome įspėti, kad jeigu kurį suimtų, į arešto vietą turime neštis cukraus. Jis – priešnuodis prieš valią slopinančius vaistus, kuriuos saugumiečiai pumpuodavo areštuotiesiems. Tai mums pasakė a.a. Viktoras Petkus.“
Politiniu kaliniu buvęs V.Petkus su Martinaičiais ir jų draugais iš meno bei mokslo pasaulio ne tik dalydavosi turima nelegalia spauda bei knygomis, bet ir mokė šviesuomenę, kaip skaityti sovietinę spaudą – tekstuose pabraukdavo eilutes, kurios atskleisdavo už pseudoinformacijos slypinčią tikrąją prasmę. G.M.Martinaitienės teigimu, V.Petkaus įtaka to meto šviesuoliams buvo milžiniška.
Geriausia, kas galėjo atsitikti
G.M.Martinaitienė ir dabar puikiai pamena, kaip pakeliui į vieną iš Sąjūdžio mitingų Vingio parke sutiko nepažįstamą moterį, kuri jai įkišo lapelį su išspausdintais himno žodžiais. Kita pažįstama dailininkė G.M.Martinaitienei į saują įbruko iš kelių šilkinių spalvotų siūlelių supintą trispalvės juostelę. Visa tai moteris saugo iki šiol. Pajuokauja, kad gal reikės į „grabą“ pasiimti.
„Įsivaizduokite: sovietmečiu gyveni dvigubą, trigubą, keturgubą gyvenimą. Paauglystėje šalia tavęs visą laiką eina galimo išvežimo baimė. Bijai, kad prisiplepėsi ko nors ar tavo tėvams kas atsitiks. Ateini į klasę ir joje jau nėra kokios mergaitės ar berniuko. Arba tau nenorint priverčia įsirašyti į komjaunimą. Kokia tai gėda ir visos klasės pasmerkimas! Lieki vienas, iš tavo suolo, iš aplinkinių suolų pasitraukia bendraklasiai. Ir staiga po to falšyvo, netikro gyvenimo atsiranda viltis, kad viso šito neliks! Taip galbūt galėtų jaustis daug metų tamsiame rūsyje laikytas žmogus, kai staiga jam atsidaro durys ir jis – laisvas.
Nuo pirmųjų mitingų pamenu tą jausmą, kai eini ir tavo kojos truputuką virš šaligatvio – tarsi pakylėtas esi. Lyg būtum įsimylėjęs.
Sąjūdis buvo geriausia ir gražiausia, kas galėjo gyvenime atsitikti. Toks šventas laikas. Nuo pirmųjų mitingų pamenu tą jausmą, kai eini ir tavo kojos truputuką virš šaligatvio – tarsi pakylėtas esi. Lyg būtum įsimylėjęs. Eini virpėdamas, tau jūra iki kelių, viskas labai gerai. Manau, ir Marcelijui taip pat buvo.“
Moteris ilgisi iširusios buvusių bendraminčių draugystės: dauguma jau ilsisi Antakalnio kapinėse, kiti atsiskyrė, nes pradėjo kitaip mąstyti ar vieni kitus paranojiškai įtarinėti.
„Neretai skaudu visa tai prisiminti. Skaudu dėl to, kaip viskas vėliau susiklostė, kaip pasikeitė žmonės, kaip pasikeitė tavo būtis“, – atsiduso poeto našlė.
Inteligentų bomba
Kultūros istorikas Darius Kuolys Sąjūdžio priešistore yra pavadinęs jauno filosofo Arvydo Juozaičio, kuriam tuomet suėjo 32-eji, 1988-ųjų pavasarį skaitytą pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. A.Juozaitis pranešime teigė, kad norint veiksmingos politikos reikia ją atrasti ir subrandinti savo kultūroje, kad tokiems pokyčiams visuomenė turi būti pasiruošusi.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidento ir Lietuvos Kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidento pareigas dabar einantis 57 metų A.Juozaitis teigė, kad tuomet Lietuvoje politinio gyvenimo nebuvo, tiksliau, nebuvo tokios sąvokos. Pagal to meto nomenklatūrą „politinis gyvenimas“ buvo tik užsienyje, o Lietuvoje egzistavo „visuomeninis gyvenimas“.
Filosofas prisimena, kad visi laukė to momento, kai bus atleistos vadelės ir žmonės jausis laisviau. „Laukėm, laukėm ir pamatėm, kad ūmai pratrūko mitingai. Mitingas 1987-ųjų rugpjūčio 23 dieną prie A.Mickevičiaus paminklo buvo lūžio momentas. Aš sukiojausi aplinkui, mačiau ten savo kolegų rašytojų ir tuomet supratau, kad jei jau šitaip, tai inteligentija tylėti tikrai negali.“
Kai 1988-aisiais vasario 16-ąją neleista minėti Nepriklausomybės 70-mečio, kai kurių kantrybė trūko.
„Slankiojom visi kaip vilkai. Aš tokią bombą turėjau kišenėje, kuri daug dūmų skleidžia, net galvojau paleisti, – prisiminęs juokėsi A.Juozaitis. – Dėl to vasario 20-ąją parašiau pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“ – valios, dvasios, proto impulsą. Likus pusantro mėnesio iki jo skaitymo jau buvau pranešimą padauginęs ir kopijas išdalijęs. Pamaniau, kad tai bus mūsų, inteligentų, smūgis.
Mano tikslas buvo parodyti, kad Sovietų valdžia buvo nelegali nuo 1918-ųjų, o ne nuo 1940-ųjų. Teigiau, kad turime įprasminti savo istoriją. Tas turbūt labai aiškiai skambėjo. Išėjo savotiškos balandžio tezės, tarsi ideologinė Sąjūdžio platforma.“
A.Juozaitis teigė puikiai žinojęs, kokios pasekmės jo gali laukti. Balandžio 20 dieną, kai skaitė pranešimą, jį filmavo, daug žmonių įrašinėjo jo kalbą, tad po visko žinia pasklido labai greitai ir plačiai. Birželio 3-ąją įkūrus Sąjūdį, šis pranešimas pasiekė ir užsienį, Romo Sakadolskio balsu per „Amerikos balsą“.
Filosofas manė, kad po sprogusios bombos įspūdį padariusio pranešimo bus suimtas arba pašalintas iš viešumos, bet labai nustebo, nes nei į saugumą jį kvietė, nei milicija tampė.
Į darbą nebeeidavo
 |
| J.Kalinsko nuotr./Arvydas Juozaitis |
A.Juozaičio teigimu, Sąjūdžio veikla negalėjo būti efektinga be informacijos šaltinio. Kilo idėja leisti mažytį laikraštį biuletenio pavidalu. Atsirado bendraminčių. „Sąjūdžio žinios“ gimė architektūros kontoroje pas A.Skučą 1988 metų birželio 13-ąją.
Iš pradžių leidėjas buvo A.Skučas, bet kartą architektas parašė Sąjūdžio iniciatyvinei grupei nepatikusį straipsnį ir buvo atleistas. Grupė įpareigojo A.Juozaitį leisti laikraštį.
„Žvėryne, Lenktoji g. 69, mano uošvių namas, buvo labai patogi vieta leisti laikraštį. Antrame aukšte buvo Sąjūdžio štabas. Ten pat savo mašinėle spausdindavau tekstus, paskui padėjo Fizikos instituto kompiuterininkai. Tai buvo vieša, bet nelegalu.“
Prie A.Juozaičio uošvio namų laukdavo eilutė žmonių, atvažiavusių autobusais iš įvairių šalies rajonų. Jie imdavo „Sąjūdžio žinias“, daugindavo ir platindavo visoje Lietuvoje. Kartais šio laikraštėlio būdavo padauginama iki 100 000 kopijų.
Filosofas, sportininkas, publicistas buvo ryškiausia „Sąjūdžio žinių“ figūra. Pagal jo sukurtą stereotipą tą vasarą pradėjo kurtis ir rajoniniai laikraštukai. Tai, kas buvo rašoma „Sąjūdžio žiniose“, buvo laikoma tikra tiesa. Visuomenė tikėjo ir pasitikėjo kiekvienu žodžiu.
„Mes manėme, kad mūsų žodis – paskutinė tiesos instancija. Žmonės turėjo daugybę nuoskaudų, siųsdavo daugybę laiškų, juos spausdinome. Tik stengėmės nedidinti konfrontacijos, viską daryti kartu ir į veiklos orbitą įtraukti komunistus – iniciatyvinėje grupėje jų buvo 17. Palaikėme idėją, kad visi vaduojamės kartu.“
A.Juozaitis, pažvelgęs iš to laiko perspektyvos, įvardijo tris „profesionalius revoliucionierius“: save, Alvydą Medalinską (dabar – politikos apžvalgininkas) ir Petrą Vaitiekūną (dabar – diplomatas).
„Mes beveik jau nebedirbome Mokslo akademijos institutuose. Bendradarbiai matė, ką darome ir leido net į darbą neiti. Aš darbą net pamiršęs buvau, nors sovietinį atlyginimą – 100 rublių – gaudavau. Taigi sovietų valdžia paradoksaliu būdu maitino savo griovimą. Tai veiklai buvo paskirtos ir dienos, ir naktys, nebebuvo jokio kito gyvenimo.“
Tą 1988-ųjų vasarą filosofas pavadino nuostabia. „O kaip kitaip? Ir sudėtinga buvo, ir džiaugsminga. Visur išvengėme prievartos. Vis tikėjomės, kad kažko prieš mus imsis, ėjom visais frontais, o niekas to neuždraudė. Viešumas buvo mūsų ginklas, priedanga, kad mūsų negali liesti.“
Asmeninis Sąjūdis – emigracijoje
Atkūrus nepriklausomybę A.Juozaičiui greitai nebeliko vietos Lietuvos politikoje. Jis atsidūrė Karaliaučiuje, paskui – Latvijoje. Svetur A.Juozaitis praleido devynerius metus, o pernai grįžo į Lietuvą.
„Užsienyje tęsiau kultūrinę veiklą, kuri man buvo svarbiausia. Karaliaučių laikau savo asmeniniu, antruoju, Sąjūdžiu – kiek įmaniau, tiek įvedžiau ten Lietuvos kultūrą. Daug kas ten mini, kad Lietuva tuomet pradėjo domėtis, nes komunistų laikais tiek nepažino mūsų šalies, kiek pažino po to.“
A.Juozaitis šypteli paklaustas, kodėl Sąjūdžio iniciatoriai yra primiršti, o tie, kurie dabar patogiai įsitaisę valdžioje, neturi nieko bendra su nuveiktu juodu darbu.
Dar ne taip blogai išėjo, nes šiaip revoliucijos romantikus galiausiai suėda, giljotinuoja. O mes dar gyvi vaikštom.
„Kad kitaip gal ir nebūna? Dar ne taip blogai išėjo, nes šiaip revoliucijos romantikus galiausiai suėda, giljotinuoja. O mes dar gyvi vaikštom“, – sakė filosofas.
Paklaustas, kodėl po Sąjūdžio ne visi svarbiausi veikėjai pasuko į politiką, jis atsakė paprastai: nebuvo ko visiems politika užsiimti ir ne visi to norėjo.
„Norėjome išsivaduoti ir toliau dirbti savo darbus. Aš, pavyzdžiui, visą laiką svajojau tik rašyti, bet vis reikėdavo atidėlioti tą darbą. Tik po vienuolikos metų galėjau grįžti prie rašymo. Ir kiti tą patį darė – grįžo į architektūrą, tapybą, rašto darbus. O kas pasiaukojo, tas ir nuėjo į politiką“, – svarstė A.Juozaitis.
Anot filosofo, Sąjūdis jam – ne tai, kas buvo prieš 25-erius metus ir niekada nebegrįš, o dabartis, palikimas.
„Kas ką besakytų, man labai patinka Napoleono Bonaparto viena maksima: žodžiais mano darbų nepaneigsi, mano darbai yra faktai. Sąjūdis – kažkas tokio. Mes padarėme savo ir to nepaneigsi.“
 |
| K.Vanago/BFL nuotr./Sąjūdžio taryba, 1988 |
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, išrinkta 1988 m. birželio 3 d. susirinkime Mokslų Akademijos salėje:
Regimantas Adomaitis (g. 1937 m.)
Vytautas Bubnys (g. 1932 m.)
Juozas Bulavas (1909–1995)
Antanas Buračas (g. 1939 m.)
Algimantas Čekuolis (g. 1931 m.)
Virgilijus Čepaitis (g. 1937 m.)
Vaclovas Daunoras (g. 1937)
Sigitas Geda (1943–2008)
Bronius Genzelis (g. 1934 m.)
Arvydas Juozaitis (g. 1956 m.)
Julius Juzeliūnas (1916–2001)
Algirdas Kaušpėdas (g. 1953 m.)
Česlovas Kudaba (1934–1993)
Bronius Kuzmickas (g. 1935 m.)
Vytautas Landsbergis (g. 1932 m.)
Bronius Leonavičius (g. 1933 m.)
Meilė Lukšienė (1913–2009)
Alfonsas Maldonis (1929–2007)
Justinas Marcinkevičius (1930–2011)
Alvydas Medalinskas (g. 1963 m.)
Jokūbas Minkevičius (1921–1996)
Algimantas Nasvytis (g. 1928 m.)
Romualdas Ozolas (g. 1939 m.)
Romas Pakalnis (g. 1941 m.)
Saulius Pečiulis (1960–2010)
Vytautas Petkevičius (1930–2008)
Kazimiera Prunskienė (g. 1943 m.)
Vytautas Radžvilas (g. 1958 m.)
Raimundas Rajeckas (1937–1997)
Artūras Skučas (g. 1961 m.)
Gintaras Songaila (g. 1962 m.)
Arvydas Šaltenis (g. 1944 m.)
Vitas Tomkus (g. 1956 m.)
Zigmas Vaišvila (g. 1956 m.)
Arūnas Žebriūnas (g. 1930 m.)
