Kai prieš pat 20-ąjį „Paršelio rojaus“ gimtadienį kalbėjome su klubo įkūrėju, verslininku Gintautu Rekašiumi, jis sakė, kad pagrindinis jo klientas – statistinis lietuvis.
Kauniečių daug, šiauliečių, yra iš Šilutės, Zarasų – spektras gana platus. Dabar ir emigrantų nemažai atvyksta.
„Kauniečių daug, šiauliečių, yra iš Šilutės, Zarasų – spektras gana platus. Dabar ir emigrantų nemažai atvyksta. Šią vasarą mes matėme ir advokatų, žymių daktarų, akademinio pasaulio būna atstovų“, – vardijo klubo savininkas.
Tuo metu, kai „Paršelio rojaus“ gimtadienio šventėje šeštadienio vakarą lankėsi 15min.lt žurnalistai, advokatai, daktarai ir akademinio pasaulio atstovai, greičiausiai, jau buvo išėję.
Tačiau didžiulė kavinės patalpa vos talpino paprastesnę publiką: įsilinksminusius, per pečius vienas kitą apkabinusius ir visų laikų geriausius Lietuvos bei užsienio šlagerius baubiančius jaunuolius, smarkiai išsipusčiusias damas, senjorus ir net vaikus, kurie šokių aikštelėje sukosi it vijurkai – ne ką prasčiau nei jų gimdytojai.
Gerk tiek, kiek telpa
Visa „Paršelio rojaus“ aplinka tiesiog rėkte rėkia – gerk ir kuo daugiau.
Kavinėje ant sienų iškabinėtos lentelės ragina: „Skaitydamas gerk“, „Gerk tiek, kiek telpa“, „Atmink, kiaulė irgi žmogus“.
Čia sėdėjo Kubilius.
Taip pat mėgina pašmaikštauti: „Čia sėdėjo Kubilius“, suprask, sėdėjo kaip kalėjime – už visas paprastam žmogui padarytas skriaudas!
„Vakaro šou programa padės užsimiršti, grįšite namo linksmi ir pailsėję, „ištrynę“ visas problemas ir rūpesčius“, – rašoma „Paršelio rojaus“ meniu preambulėje.
O pavarčius meniu akivaizdu, kad kainos problemoms ir rūpesčiams pamiršti labai palankios.
Alaus bokalas čia kainuoja apie 2 eurus, šios sumos neperžengia ir vyno taurė.
Gausiai pavalgius ir atsigėrus alaus daug mąstyti nesinori – niekas ir neverčia.
Užkandžiai prie alaus – 1,70 – 5 eurai, į visų kavinių Lietuvoje meniu kelią radęs mėsainis – 5 eurai, rimtesni patiekalai euru ar keliais brangesni. Kaip sakė „Paršelio rojuje“ sutiktas pažįstamas, 6 eurus kainavęs paprastas karbonadas pranoko jo lūkesčius.
Gausiai pavalgius ir atsigėrus alaus daug mąstyti nesinori – niekas ir neverčia.
Vakaro vedėjai siūlo paprastas pramogas, pavyzdžiui, į sceną pakviestas kavinės lankytojas virš galvos suneria rankas, o jo antroji pusė į mikrofoną patenkinta sukrykščia: „Skėtis!“. Vakaro vedėjai pasidžiaugia, kad atsakė teisingai, salė paploja.
Dėdė Adolfas gimtadienio fiestoje nedalyvavo
Klientams linksmintis padeda kaukėti „Paršelio rojaus“ personažai – senelis Bronius, baronas Paršelis. Šiokį tokį triukšmą šią vasarą buvo sukėlęs „Paršelio rojaus“ personažas dėdė Adolfas, kuris „Paršelio rojaus“ gimtadienyje nedalyvavo.
„Užgėrė. Ir man taip būna“, – 15min.lt paaiškino baronas Paršelis, tačiau paskui patikino pajuokavęs, esą dėdę Adolfą vaidinantis aktorius nusprendė pailsėti, nes jų darbo tempas – labai įtemptas.
„Mes jo nevadiname Hitleriu“, – apie vieną didžiausių istorijoje kraugerių vaizduojantį personažą paklaustas teigė kavinės savininkas G.Rekašius. Pašnekovas pridūrė, kad jį neramina pastaruoju metu kilęs pasipiktinimas šiuo personažu.
Nemažai tų kaukių esame parsisiuntę – jas gamina Čekijoje.
„Pastaruoju metu buvo keletas atvejų – tas mane neramina. Prieš tai 10 metų buvo – ir ant autobuso buvo reklama, važinėjo, vaikščiojo ir niekam neužkliuvo. Mes tik juokaujame ir šaržuojame, čia spektaklis, čia nėra jokių lozungų. Žmonėms patinka. O pastaruoju metu... Tai tikriausiai reiškia, kad visuomenė netolerantiška, įsitempusi, homofobiška“, – samprotavo G.Rekašius.
Jo teigimu, „Paršelio rojaus“ personažus padiktuoja pats gyvenimas: „Nemažai tų kaukių esame parsisiuntę – jas gamina Čekijoje. Vienos patinka aktoriams, o su kitomis nieko neišeina.“
Padeda užmiršti rūpesčius
Paklaustas apie tai, kokia 20 metų sėkmingai plėtojamo verslo paslaptis, „Paršelio rojaus“ savininkas teigė, kad jis tiki tuo, ką daro.
Formalus požiūris nereikalingas. Jei nėra emocijos, reiškia, kad mes nepasiekėme savo tikslo.
„Aš visiems sakau, kad esame emocijų pardavėjai. Formalus požiūris nereikalingas. Jei nėra emocijos, reiškia, kad mes nepasiekėme savo tikslo, turime priversti žmogų nusišypsoti“, – tikino jis.
Anot G.Rekašiaus, per tiek laiko susiformavo klientų ratas: „Susiformavo tradicijos – vaikai, kuriuos anksčiau čia atsivesdavo tėvai, dabar atsiveda savo vaikus. Tikriausiai žmonėms to reikia, o mums irgi patinka, ką mes darome.“
Kavinės įkūrėjas ir pats linksminasi tik „Paršelio rojuje“, tačiau rudenį, kai kavinė užveria duris, jis vyksta pailsėti ir pasisemti idėjų kitur.
Visi į mus lygiuojasi.
„Visi į mus lygiuojasi – prieš kurį laiką Šventojoje kone visi barai turėjo personažus. Visi ieško kuo išsiskirti, tuo ir įdomu. Mūsų šūkis – geros nuotaikos klubas, pas mus padavėjai šypsosi. Čia pajūrys, čia žmonės atvažiuoja pakeisti aplinką, užmiršti rūpesčius ir mes turime jiems padėti“, – teigė pašnekovas.
