„Pirmiausia žiūrėjau sinoptikų prognozes, kad būtų palanku, kad būtų ledo, sniego. Šaltis buvo mano idėjos palaikytojas. Ir vyrai, kurie dirbo. Žiema šimtmečiui tinkama, va ir padarėm“, – su šypsena kalbėjo Utenos rajono Leliūnų miestelio bendruomenės pirmininkas K.Udras, klausiamas apie sumanymą pastatyti J.Basanavičiui ledinį paminklą.
Pirmininkas atviras: jis norėjęs, kad šimtmečio minėjimas būtų išskirtinis, kokia yra ir ši sukaktis. „Norėjau, kad mes patys, leliūniečiai, džiaugtumėmės, būtume padarę darbą, nenupirkę kažko – kokio nors koncerto, daug žvakučių sudėlioję gražiai ar pan. Norėjosi, kad padirbėtume Lietuvai ir kad džiaugtumėmės. Labai man gera buvo, kai visi dėkojo visiems mums, kurie tai padarėm. Didžiausias pagalbininkas buvo menininkas G.Mazūras. Norėjosi, kad panašus biustas būtų į J.Basanavičių, bet aš Giedriumi neabejojau, pasitikėjau ir jis tai padarė“, – sakė K.Udras.
G.Mazūras sako, kad sukurti šį ledinį paminklą nebuvę sunku – prisidėjo visa bendruomenė: kol jis biustą iš sniego luito darė, vyrai ežere pjaustė ledą ir statė pjedestalą. To ledo prireikę nemažai – net tonos. „Mes dieną pasidarbavome visi ir rezultatas pavyko. Nuvažiavau į atidarymą, tai lelkiūniškiai ką moka, tą moka – šventes rengti. Ir žmonių daug susirinko, ir pučiamųjų orkestras grojo. Matėsi, kad žmonėms patiems tai labai didelė šventė“, – kalbėjo menininkas.
Jis pritarė, kad savomis jėgomis surengta šventė visiems maloniausia.
Bendruomenė procese dalyvavo su malonumu, tikina K.Udras, idėją palaikė. Tą pirmininkas sako dar kartą pajutęs ir atidengiant paminklą Vasario 16-osios išvakarėse. Derinant su ledo skulptoriais įrengtas ir apšvietimas, tad J.Basanavičius Leliūnuose atrodo išties įspūdingai.
Leliūniškiai pasiryžę skulptūrą išlaikyti iki Kovo 11-osios. Dėl šios priežasties ir pastatė ją tokioje vietoje, kur saulės spinduliai nesiekia, jeigu tos saulės ir yra. O ir ledas storas, orų prognozė, atrodo, irgi didelio atšilimo nei vasario pabaigoje, nei kovo pradžioje nežada.