Tačiau buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Mečys Laurinkus galėtų prisiekti, kad tokio kalėjimo Lietuvoje nebuvo, įrodymų, kad Lietuvoje buvo kalinami teroristai, nerado nei politikai, nei prokurorai.
Nepaisant to, Lietuvai dar teks aiškintis, buvo ar ne pas mus slapta kalinami teroristai. Palestinietis Zaynas al Abedinas Muhammedas al Husaynas, žinomas kaip Abu Zubaydah, tvirtina, kad jis 2005-aisiais atskraidintas iš Maroko į Vilnių, kur buvo kalinamas, dėl to kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Nieko neįrodė
Prieš pusketvirtų metų per pasaulį nuaidėjo žinia, kad Lietuvoje galbūt galėjo veikti slaptas JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimas, o jame tariamai laikyti teoristai. Šią istoriją priminė prieš kelias dienas Vašingtone paskelbta organizacijos „The Constitution Project“ ataskaita apie JAV elgesį su įtariamais teroristais ir slaptus tardymo centrus.
Jos išvada: „Amerikiečių pajėgos daugeliu atvejų griebdavosi smurto ar kitokio žiauraus, nežmoniško ir žeminančio elgesio su suimtaisiais.“ CŽV suimtųjų laikymo ir apklausų patalpų (vadinamųjų black sites – angl. juodieji statiniai ar vietos, – red. past.) buvo įsteigusi Afganistane ir kai kuriose kitose šalyse.
JAV nevyriausybininkai: „Amerikiečių pajėgos daugeliu atvejų griebdavosi smurto ar kitokio žiauraus, nežmoniško ir žeminančio elgesio su suimtaisiais.“
Daugiau nei dvejus metus dirbę tyrėjai, kurių keletas lankėsi ir Lietuvoje, neabejoja, kad čia buvo įrengtas slaptas kalėjimas. 2009 metais tuo domėjęsis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) nebuvo toks kategoriškas. Parlamentarai pripažino, kad Lietuvoje buvo įrengtos atitinkamos patalpos ir amerikiečių orlaiviai slapta skraidė į mūsų šalį, tačiau nenustatė, ar buvo atgabenami sulaikyti asmenys. Generalinė prokuratūra irgi nerado įrodymų.
NSGK nustatė tik tai, kad buvo įrengtos patalpos „pagal partnerių pageidavimus“, bet negalėjo nustatyti, ar suimtieji buvo skraidinami į Lietuvą. Mat pasieniečiai negalėdavo tikrinti lėktuvų. Pagal įstatymus užsienio šalių žvalgybos Lietuvoje galėjo veikti tik kontroliuojamos mūsų pareigūnų. Šie tai interpretavo savaip: žinome ir matome, bet nesikišame.
Tyrimas baigėsi beveik niekuo, mat amerikiečiai kategoriškai atsisakė teikti bet kokią informaciją. Patvirtinti buvus slaptus skrydžius, šaltinių teigimu, padėjo už kurą išrašytos sąskaitos faktūros.
Pirkėjas – iš Panamos
Iki šiol neišsklaidytos paslaptys CŽV kalėjimą, jei toks veikė, gaubė nuo pat pradžių. Kas slaptam tikslui atidavė jojimo bazę mažiau nei už 20 km nuo Vilniaus esančiuose Antaviliuose? Kas nupirko patalpas ir kokiu būdu jose įsikūrė amerikiečiai?
Jojimo maniežas, žirgynas ir greta veikusi kavinė adresu Antavilių g. 11a priklausė dviem šeimoms. Ši veikla nebuvo pelninga, todėl šeimininkai nusprendė nekilnojamąjį turtą parduoti. 2004 metų kovą statinius nupirko ribotos atsakomybės bendrovė „Elite LLC“, registruota Delavere, Panamoje ir Vašingtone, konsultuojanti finansų, investicijų ir prekybos klausimais.
Jei slaptosios tarnybos ką nors daro, pridengia, niekas nerašo tikrų vardų ir pavardžių.
Užsienio žiniasklaidoje ji buvo apibūdinta kaip CŽV priedangos bendrovė. Ją 2003 metų liepą įsteigė ir įgaliojimus veikti Lietuvoje suteikė Panamoje registruota federalinių mokslinių tyrimų korporacija „Star Group Finance & Holdings, Inc.“.
O sklypą beveik tuo pat metu įsigijo Valdas Vitkauskas, įgaliotas šios korporacijos atstovo Stano Gorino. V.Vitkauskui žemė po statiniais priklausė maždaug trejus metus, kol juose šeimininkavo amerikiečiai. 2007 metų sausį pastatai ir žemė atiteko Lietuvai, ten buvo įrengtas VSD mokymo centras. Panašiu metu veiklą baigė ir „Elite LLC“.
Bendrabutyje niekas nematė
Viena didžiausių mįslių – ne egzotiškoje vietoje įregistruotos kompanijos, o minėti žmonės. Pavyzdžiui, V.Vitkauskas. Žinoma, kad sklypo pirkėjas gimė 1971 metų rugpjūčio 9-ąją, jo adresas – Vilnius, V.Grybo g. 39-311, kur įsikūręs Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos bendrabutis.
Čia budėtojos pasiteiravus gyventojo V.Vitkausko, moteris patikino, kad dabar toks žmogus nebegyvena. Klausimų, kodėl vyras parūpo, budėtojai nekilo – ir anksčiau ne kartą jo čia buvo ieškoma: „Tikrai toks gyveno, bet kaip atrodė, nepamenu.“
2009-aisiais jos kolegė kalbėjo panašiai: vyru domimasi, jam siunčiami laiškai, o jo paties – nė kvapo.
Bendrabučio valdytoja Birutė Cicėnienė savaitraščiui „15min“ patvirtino, kad šio vyro ieškota ne sykį. „Dėl tų kalėjimų“, – neslėpė ji. V.Vitkausko vardu ateidavo laiškų – valdytoja spėjo, kad tikriausiai ne asmeniniai, o sąskaitos, bet juos tekdavo grąžinti. Deklaruoti gyvenamosios vietos čia neleidžiama. Dalis iš maždaug 300 gyventojų – ne kolegijos studentai, o nuomininkai, mokantys didesnį mokestį. B.Cicėnienė patikino, kad išsinuomoti kambarį tik dėl adreso negalima – jame reikia išties gyventi.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos bendrabutis |
Patikrinti archyve, kas gyveno bendrabutyje prieš gerą dešimtmetį, valdytoja negalėjo – tikėdamasi būti perkelta į kitą vietą, sutartis su nuominininkais ir kitus dokumentus ji išmetusi. Kompiuteryje, kurį gavusi tik šiemet, tokios informacijos nėra.
Nėra informacijos, kad V.Vitkauskas Lietuvoje būtų turėjęs privalomo registruoti turto, buvęs kokios nors įmonės ar organizacijos vadovas arba savininkas. Vienintelė vyro vardu kada nors įregistruota nuosavybė – minėtas sklypas Antaviliuose, dabar priklausantis VSD. Nuo 2006-ųjų pabaigos V.Vitkauskas nebegavo pajamų ir nemokėjo mokesčių.
Slaptųjų tarnybų darbo plonybes išmanantis „15min“ pašnekovas, prašęs nutylėti jo pavardę, teigė, kad vienam ar kitam tikslui sukurti fiktyvūs asmenys nėra retenybė: „Jei slaptosios tarnybos ką nors daro, pridengia, niekas nerašo tikrų vardų ir pavardžių.“
Įstatymų tai nepažeidžia. Žvalgybos įstatymas leido įslaptinti pareigūnų tapatybę ir patalpų tarnybinę priklausomybę, steigti priedangos juridinius asmenis ir jais naudotis, naudoti tapatybės ir tarnybinės priklausomybės neatskleidžiančius dokumentus ir priemones.
Vietoj direktoriaus rado benamį
Paslapčių skraistė gaubia ir S.Goriną, kuris nurodė įsigyti sklypą. Gali būti, kad jis yra realus žmogus, ne prisidengęs svetimu vardu, o priešingai – paskolinęs savąjį.
Anuomet buvo skelbiama, kad šis veikėjas Rygoje buvo įsteigęs 29 bendroves, kurios buvo jau likviduotos arba likviduojamos. Pastarosiomis dienomis S.Gorino pavardė vėl sušmėžavo, tik gerokai įspūdingesniame kontekste.
Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas (International Consortium of Investigative Journalists) prieš porą savaičių pranešė apie pasaulinį fiktyvių direktorių tinklą, kuris padeda ofšorinėse kompanijose paslėpti realius asmenis ir organizacijas. Už 90 dolerių žmonės, dažnai neturintys net verslininko sugebėjimų, „tampa“ įvairiausių firmų ir firmelių, kurios užsiima ir sukčiavimu biržoje, ir pinigų plovimu, direktoriais. Žurnalistų teigimu, šį triuką – prisidengti užjūryje veikiančiomis kompanijomis, kurių direktoriai nelabai nutuokia, ką šios firmos veikia – panaudojo ir CŽV.
Antaviliuose veikiančiame VSD mokymo centre rasta įtarimą sukėlusių patalpų, bet nėra jokių įrodymų, kad jose kas nors buvo kalinamas.
Latvijos piliečiai S.Gorinas ir Erikas Vanagelis rašinyje vadinami tipiškais fiktyviais direktoriais. Jie susiję su šimtais kompanijų visame pasaulyje, dalis kurių gali būti susijusios su „didžiulio masto korupcija“.
Vyrai taip puikiai atliko savo pareigas, kad net kilo klausimų, ar jie apskritai egzistuoja. Ukrainos žurnalistė išsiaiškino, kad S.Gorinas tėra draudimo brokeris, o istoriją apie direktoriavimą jis paneigė. E.Vanagelio, kurį viena moteris apibūdino kaip gatvėje gyvenantį pusaklį valkatą, ji taip ir nerado.
Savaitraščiui „15min“ pavyko gauti latvišką S.Gorino telefono numerį, tačiau jį surinkus paaiškėjo, kad tokio numerio nėra.
Kalėjimą rado, kalinių – ne
Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas tyrė JAV žurnalistų paskelbtą informaciją, kad Lietuvoje 2004–2005 m. veikė slaptas CŽV kalėjimas, kuriame galėjo būti laikoma iki aštuonių su „al Qaeda“ siejamų teroristų. Jis konstatavo, kad buvo įrengtos tam tikros patalpos, o JAV orlaiviai slapta skraidė į mūsų šalį, tačiau ar buvo atvežami sulaikyti asmenys, nenustatė.
Seimo nariai pasiūlė Generalinei prokuratūrai ištirti, ar buvę aukšti VSD pareigūnai Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius ir Dainius Dabašinskas nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei neviršijo įgaliojimų. Nepavykus patvirtinti išvados, kad Lietuvoje buvo įrengtos patalpos įtariamiesiems terorizmu laikyti, tyrimas buvo nutrauktas.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Mečys Laurinkus |
M.Laurinkus: „Nieko panašaus nebuvo“
1998–2004 m. Valstybės saugumo departamentui vadovavęs Mečys Laurinkus per tyrimą Seime pripažino 2003-aisiais klausęs tuomečio prezidento Rolando Pakso, ar Lietuva ateityje priimtų terorizmu įtariamų asmenų, bet pokalbių apie konkrečius atvejus nebuvo. Šis pareiškė su tuo nesutikęs.
M.Laurinkus tebesilaiko nuomonės, kad CŽV kalėjimo paieškos atnešė daugiau žalos nei naudos. „Reikėjo pagalvoti prieš to imantis, labiau pasidomėti ir panagrinėti viduje, nešokant į viešumą. Galbūt būtų paaiškėję, kad tokio tyrimo nereikia. Susidarė įspūdis, kad ieškoma dirbtinai, nes reikia rasti. O kodėl reikia, taip ir liko neaišku. Aš gi žinau, kad nieko panašaus nebuvo.
Generalinė prokuratūra padėjo tašką – aiškiai pasakė, kad kalėjimo nebuvo. Bet tarptautinė visuomenė, nevyriausybinės organizacijos, kurios kovoja už žmogaus teises, įsitikinusios, kad meluojama, tarsi išsisukinėjama, nenorima tirti. Visi remiasi Seimo komiteto medžiaga. Padaryta didžiulė žala. Jei vyrauja toks įsitikinimas, nors prokuratūra paneigė, Lietuvai nėra gerai.“
