– Kokia šiuo metu yra saugumo situacija Malyje ir kokį poveikį šios Afrikos valstybės stabilumui turėjo prieš ketverius metus šalies šiaurėje aršiai veikę teroristai?
– Situacija Malyje tebėra įtempta, ypač kalbant apie šiaurinę šalies dalį. Jeigu sostinėje Bamake yra palyginti ramu, tai šiaurės, rytų ir vakarų sektoriuose – visai kitaip. Pagal teritorijos dydį Malis užima 24 vietą pasaulyje, o didžioji šalies teritorijos dalis yra pietinėje Sacharos dykumos dalyje. Būtent ši didžiulė žemė nėra pilnai kontroliuojama Malio kariuomenės ar jos saugumo pajėgų, o tai tampa puikia terpe veikti įvairioms teroristinėms grupėms ir kitoms ginkluotom grupuotėm. Čia gausu kaimų ir vietovių kur Malio kariuomenės kariai įkėlę kojos jau keletą metų. Suprantama, nes teritorija didelė, o pajėgumai – riboti.
Šiaurinėje teritorijoje neretai pasitaiko išpuolių prieš Malio kariuomenės, MINUSMA ir BARKHANE misijų karius, tačiau pagrindinė grėsmė yra pakelės bombos (dar vadinami ISU – improvizuoti sprogstamieji užtaisai). Pasitaiko ir netiesioginės ugnies apšaudymų bei savižudžių išpuolių, tad saugumo situacija išlieka įtempta, kurioje nė vienas negali jaustis visiškai saugus.
Siekdama pagerinti saugumo situaciją šiaurinėje Malio dalyje šios šalies vyriausybė kartu su MINUSMA vadovybe įtemptai dirba, kad suvienytų visas, taikos susitarimą pasirašiusias ginkluotas grupuotes ir integruotų jas į Malio kariuomenės gretas. Procesas yra ilgas ir sudėtingas, kadangi jame dalyvauja daug grupių, o kai kurios iš jų yra kovojusios tarpusavyje. (Išsamiau apie konflikto istoriją galima rasti čia)
– Kurioje geografinėje vietoje Malyje konkrečiai tarnaujate?
– Visa Malio teritorija yra suskirstyta į sektorius. Aš tarnauju rytų sektoriuje, kurio sostinė yra Gao, vakarų sektoriaus sostinė – Timbuktu (čia šiuo metu čia tarnauja dar keletas lietuvių) ir dar yra šiaurinis sektorius su sostine Kidaliu. Mano tarnybos vieta yra nutolusi apie 1250 km į šiaurės rytus nuo Malio sostinės Bamako.
Prieš vykdamas į misiją buvau informuotas, kad teks tarnauti pačiame Bamake, tačiau, kadangi sektorių vadavietėse labai trūksta karininkų, buvau išsiųstas į rytinį sektorių. Taip susiklostė mano tarnybos pradžia šioje misijoje, kuri man yra pirmoji ir tai yra tarsi savotiškas krikštas.
– Turite visus JT kariams būtinus ekipuotės elementus?
– Pilną aprūpinimą gavau Lietuvoje, tačiau visus kitus, su JT simbolika pažymėtus elementus gavau nuvykęs į savo sektorių. Kaip ir visi MINUSMA misijos kariai, gavau visus ekipuotės elementus, pagal kuriuos yra identifikuojami JT kariai: šalmą, neperšaunamą mėlyną liemenę, kepuraitę, beretę... Visa tai yra išduodama kiekvienam misijoje tarnaujančiam kariui. Misijai pasibaigus liemenę ir šalmą teks grąžinti, bet skarelę, kepuraitę, beretę, antsiuvus – tikrai leis pasilikti atminčiai.
– Gyvuoja požiūris, kad JT karių misijos yra „bedantės“. Kaip yra MINUSMA atveju?
– Kiekviena misija yra specifinė, turi savo mandatą. Pernai priimtas šios misijos mandatas suteikia mums teisę imtis prevencinių veiksmų, net ir panaudoti ginklą, jei matome, kad tam tikros grupuotės grasina mums, kariams, kelia grėsmę vietos gyventojų gyvybėms arba humanitarinę pagalbą teikiančioms organizacijoms.
Turime teisę naudoti visas turimas priemones, kad užkirstume kelią agresijai, nukreiptai tiek prieš civilius, tiek prieš JT karius: neesame „bedančiai“.
Aišku, kiekviena situacija yra unikali, tačiau mes turime teisę naudoti visas turimas priemones, kad užkirstume kelią agresijai, nukreiptai tiek prieš civilius, tiek prieš JT karius: neesame „bedančiai“. Nuolat ginklo misijoje nenaudojame, tačiau jeigu civiliai yra apšaudomi, kyla grėsmė jų gyvybėms, mes turime teisę atsakyti ugnimi ir tai pasitaiko (vienuose ar kituose sektoriuose).
JT karių šioje misijoje yra daugiau nei 10 tūkstančių, o jų užduočių spektras yra platus: tai ir patruliavimas, mobilių patikros punktų įsteigimas, humanitarinių konvojų eskortavimas, pagalba demobilizacijos, nusiginklavimo ir reintegracijos procesui ir dar daug kitų užduočių.
– Kaip įsikūrėte?
– Mano situacija yra pakankamai įdomi, nes mūsų sektoriaus vadavietė su visais padaliniais dislokuota supercamp‘e arba kaip mes lietuviai vadiname „superstovyklavietėje“, kuri yra įskūrusi šalia Gao oro uosto, o aš, su dalimi kitų štabo karininkų, esu apgyvendintas „Elevage“ stovyklavietėje, kuri yra Gao priemiestyje, maždaug už 7 km nuo pagrindinės vadavietės. Šiuo metu „superstovykloje“ esanti infrastruktūra neleidžia apgyvendinti visų vadavietės karininkų, tačiau ateityje visi be išimties karininkai bus apgyvendinti pagrindinėje stovykloje.
„Elevage“ stovykloje man yra duotas gyvenamasis konteineris, kuriame aš gyvenu vienas. Gyvenimo sąlygos yra tikrai geros, atsižvelgiant į tai, kad esu dislokuotas pietinėje Sacharos dalyje. Savo konteineryje aš turiu kondicionierių, šaldytuvą, lovą, spintą, lentyną, mikrobangų krosnelę ir net televizorių, tačiau norint matyti televizijos kanalus, reikia mokėti papildomai. Aš šia paslauga nesinaudoju, kadangi visi transliuojami kanalai yra prancūzų kalba.
– Kokia komandos sudėtis su kuria dirbate?
– Mano tarnybos vieta – rytų sektoriaus vadavietė (kaip palyginimą, galėčiau pateikti brigados lygmens vadavietę), kur drauge tarnaujame maždaug 45 karininkai ir puskarininkiai: vienas vokietis, du amerikiečiai, penki prancūzai, pora karininkų iš Indonezijos, nemažai karininkų iš Bangladešo (rytų sektoriuje Bangladešo kontingentas vienas didžiausių: maždaug 800 karių), o likę – iš įvairių Afrikos šalių: Senegalo, Ganos, Nigerio, Liberijos, Burkino Faso ir kt. Tai yra išties įvairus kontingentas, kuriame tarnauja skirtingos mąstysenos, mentaliteto, kultūros, tradicijų ir religijos žmonės.
Nemažai mūsų kolegų iš Afrikos šalių yra baigę karinius mokslus Europoje. Taigi, jie yra išsilavinę žmonės, tačiau, drauge tarnaujant, pasitaiko nemažai momentų, kuomet, norint darniai susidirbti, tenka perprasti tarpusavio pasaulėžiūros skirtumus. Pasitaiko iššūkių, tačiau vis tiek sugebam rasti bendrus sprendimus siekiant bendro tikslo, nes žinom, kad drauge dar teks ilgai tarnauti. Pavyzdžiui, pradžioje šiek tiek stebino ir trikdė tarnybos kolegų punktualumas, kuomet vieni į susirinkimus ateidavo tiksliai laiku, kiti 5 minutėmis anksčiau, treti 5 minutėmis vėliau. Tik daugiau pabendravęs su savo tarnybos draugas, supratau, kad kai kuriose šalyse šis laisvesnis laiko traktavimas yra jų kultūros dalis.
Pavyzdžiui, pradžioje šiek tiek stebino ir trikdė tarnybos kolegų punktualumas, kuomet vieni į susirinkimus ateidavo tiksliai laiku, kiti 5 minutėmis anksčiau, treti 5 minutėmis vėliau.
– Papasakokite detaliau apie savo pareigas misijoje?
– Prieš išvykdamas į rytų sektorių buvau informuotas, kad eisiu karinės visuomenės informavimo karininko pareigas sektoriaus vadavietėje, tačiau nuvykus mane paskyrė laikinuoju G9 (Civilių ir karių bendradarbiavimo) skyriaus viršininku, kadangi tuometinis G9 skriaus viršininkas, pulkininkas leitenantas iš JAV baiginėjo savo misiją. Nors prieš išvykdamas šiam darbui ir nebuvau numatytas, tačiau manęs tai negąsdino: turėjau tokio darbo patirties. Esu 3 metus tarnavęs CKB karininku, o vėliau ir 1,5 metų ėjau G9 skyriaus viršininko pareigas Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“, tada dar 3 metus tarnavau Danijos divizijoje, Civilių ir karių bendradarbiavimo karininku.
Šiuo metu misijoje MINUSMA vykdau užduotis, susijusias su civilių ir karių bendradarbiavimu. Darbe gausu įvairiausių susitikimų su skirtingais žmonėmis: nuo kaimelių seniūnų iki paties Gao gubernatoriaus, nuo nevyriausybinių organizacijų ir civilinių institucijų vadovų iki Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatorių. Beje, su pastaraisiais pareigūnais tenka ypač darniai bendradarbiauti, nes jie yra bene svarbiausia tarpinė jungtis tarp misijos karių ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Bendrų darbinių pokalbių metu identifikuojame žmonių poreikius sektoriuje, stengiamės užbėgti už akių potencialioms grėsmėms, skaudžioms pasekmėms: pavyzdžiui, vandens trūkumui ar galimiems bado ar ligų protrūkiams skirtingose vietovėse.
Neretai šiuose susitikimuose JT humanitarinės pagalbos koordinatorius pirmiausiai mūsų prašo užtikrinti saugumą vietovėse, kuriose norėtų pradėti savo darbus. Mes, savo ruožtu, taip pat renkame informaciją sektoriaus vietovėse ir dalinamės ja su koordinatoriais, JT civilinio elemento žmonėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, nurodydami kur ir kokio pobūdžio jų pagalba yra reikalinga. Taip pat tenka daug dirbti, planuojant ir vykdant įvairius greito poveikio projektus.
– Su kuo dar tenka sąveikauti, siekiant bendro rezultato?
– Tenka sąveikauti su prancūzų vykdomos „Barkhane“ misijos kariais. Šie prancūzų kariai vykdo kovą prieš Malyje veikiančias teroristines organizacijas. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujam su ASIFU (angl. ASIF – All sources of information unit) padaliniu, kuris sudarytas Vokietijos ir Nyderlandų karių pagrindu. Ypač glaudžiai bendradarbiaujam su įvairiais JT civilinio elemento skyriais: stabilizavimo ir vystymo, žmonių teisių apsaugos, politinių reikalų, civilinių reikalų, demobilizacijos, nusiginklavimo ir reintegracijos ir kt. Su visais šiais elementais mes ne tik dalinamės informacijas, bet ir vykdome bendrus projektus.
Misijos rajone yra daug įvairių elementų, tad nuolatinis informacijos apsikeitimas, glaudus bendradarbiavimas ir veiksmų koordinacija tarp visų „žaidėjų“ yra labai svarbūs siekiant įgyvendinti iškeltas užduotis.
– Malis yra valstybė Afrikos vakaruose, kurios didelę dalį užima Sacharos regionas. Kiek Malio spėjote pamatyti?
– Suprantama, pati Afrika yra labai skirtinga. Pietinė ir šiaurinė dalys – kaip du skirtingi pasauliai. Malį kerta Nigerio upė, kuri praktiškai padalija valstybę į dvi dalis. Vienoje, piečiau esančioje upės pusėje, yra nemažai žalumos, miškų ir pelkių. Bet šiauriau Nigerio upės (čia man ir tenka tarnauti) driekiasi neaprėpiamos stepės ir dykumos. Vyrauja labai skurdi augmenija. Šioje šiaurinėje Malio dalyje galima sutikti ir kalnuotų vietovių, nors man dar jų neteko pamatyti. Čia yra akivaizdus vandens trūkumas, augmenija – tik sugebėjusi prisitaikyti prie tokių sąlygų. Malis – kontrastų šalis.
Per visą tarnybos Rytų sektoriuje laiką lietaus taip ir neteko pamatyti.
Kalbant apie lauko temperatūrą, galiu pateikti tokį pavyzdį: Bamake rugsėjo ir spalio mėnesiais lauko temperatūra buvo 32-35 °C ir vyravo didelė drėgmė. Nors tuomet Malyje buvo liūčių sezonas, tačiau stipraus lietaus sulaukdavome tik kokias 1-2 valandas per dvi dienas. Tą patį rugsėjį Rytų sektoriuje temperatūra siekė 40-44 °C ir vyravo sausas oras. O per visą tarnybos Rytų sektoriuje laiką lietaus taip ir neteko pamatyti.
– Ar netrūksta geriamojo vandens, ar be trikdžių veikia dušai?
– Vandens trūkumo nejaučiame: prausimuisi naudojame tą vandenį, kuris išgaunamas vietoje, tiesa, labai nepiktnaudžiaujame. Geriamąjį vandenį perkame kariams skirtose parduotuvėse. Tačiau girdėjau, kad kitoje mūsų sektoriaus stovykloje „Camp castor“, kurioje tarnauja Vokietijos ir Nyderlandų kariai, vandens suvartojimas yra ribojamas, o kalbant Šiauriniame sektoriuje kariai dar griežčiau skaičiuoja vandens suvartojimą higienos reikmėms.
– Kaip apibūdintumėt vietinius gyventojus?
– MINUSMA žmonės prieš man atvykstant čia jau dirbo 3-ejus metus, taigi, tarnyboje ėjau jau pramintais keliais: kuomet atskrendam ar atvažiuojam į kokį kaimą vietos žmonės atrodo stebėtinai smalsūs – patys ateina, pasakoja apie savo problemas ir, žinoma, visi tikisi, kad jiems pagelbėsi. Beje, kur benuvyksi, visur didžiausia problema yra vandens trūkumas: arba kaimas turi šulinį, kurio visiems neužtenka; arba sugedęs vandens siurblys ir pan. Mūsų rytų sektoriaus sostinė Gao yra tarsi miestas su 100 000 gyventojų, kuriame iš principo nieko netrūksta: nuo elektros iki sveikatos priežiūros paslaugų (aišku, jos nėra tokios, kokias mes įsivaizduojame Lietuvoje).
Tačiau vos nuvykstame truputėlį toliau nuo Gao, ten jau padėtis visiškai kitokia: žmonėms trūksta gydytojų – atsineša į susitikimus net savo sergančius vaiku; dejuoja, kad nėra mokyklų – arba stovi nefunkcionuojantys pastatai, arba nėra mokytojo, o vaikai, neturėdami užsiėmimų, neaišku ką veikia ir t.t. Tarp mūsų ir vietinių žmonių nėra jokios kinų sienos. Gal aš klaidingai pasakysiu, bet vietiniai gyventojai tikisi iš mūsų bet kokios pagalbos ir yra draugiški.
– Ką artimiesiems atvežėt dovanų, grįždamas Kalėdų atostogų į Lietuvą?
– Kadangi pas mus į stovyklavietę penktadieniais atvyksta vietiniai amatininkai su savo darbais, tai nupirkau sidabro dirbinių, raktų pakabukų ir specifinių kaukių savo giminaičiams, draugams ir pažįstamiems. Nepamiršau ir savo kuopos, vieną kaukę atvežiau ir jai.
– Kiek ir nuo kokių ligų skiepijotės išvykdamas?
– Jei tiksliai pamenu, tai gavau 11 skiepų: nuo pasiutligės, meningokoko, poliomielito, įvairių hepatitų ir t.t.
Mano rekomendacija būtų paprasta: prieš važiuojant susižinoti daugiau apie šios šalies kultūrą, istoriją, papročius ir tradicijas, nes tai tikrai pravers jų tarnybos metu.
– Kokius stereotipus apie Afriką ir jos žmones turėjote išvykdamas ir kurie jų pasitvirtino?
– Stengiuosi nesivadovauti išankstiniais stereotipais. Mėgstu žiūrėti įvairią dokumentiką apie užsienio šalis, taip pat ir apie Afriką. Taigi, gyvenimas, kurį pamačiau čia atvykęs yra toks, kokį ir įsivaizdavau.
– Ką patartumėt mūsų kariams, kurie, planuojama, į šią misiją vyks vasaros pradžioje?
– Kažkokių ypatingų patarimų neturėsiu, tačiau mano rekomendacija būtų paprasta: prieš važiuojant susižinoti daugiau apie šios šalies kultūrą, istoriją, papročius ir tradicijas, nes tai tikrai pravers jų tarnybos metu. Taip pat prancūzų kalbos žinios labai palengvintų jų tarnybą čia.
Jungtinių Tautų stabilizavimo Malyje misija – MINUSMA
- Misijos pradžia: 2013 m. liepos mėn.;
- Misijai vadovauja: Prancūzija;
- Misijoje tarnauja: 5 karininkai iš Lietuvos;
- Lietuva dalyvauja atsižvelgdama į Prancūzijos prašymą prisidėti prie dvišalių ir kolektyvinių pastangų kovojant su terorizmu;
- Malį neramumai krečia nuo 2012 metų;
- Didelės teritorijos šiaurinėje Malio dalyje vis dar menkai kontroliuojamos vietinės kariuomenės;
- Misijoje dalyvauja: apie 11 200 karių, apie 1 400 policijos pareigūnų, apie 1 200 civilių darbuotojų;
- MINUSMA – angl. United Nations Multidimensional Integrated Stabilization Mission in Mali.
