Dėl Austrijos – aukštasis pilotažas
Visi kalbinti pašnekovai vienareikšmiškai gyrė Lietuvą solidžiai ir puikiai susidorojus su situacija, kai Austrija nepraėjus nė parai paleido Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą.
„Dėl reakcijos į M.Golovatovo skandalą Lietuvai galima parašyti, jei ne 10, tai 9 su pliusu – tikrai“, – sakė viešųjų ryšių specialistas L.Ulevičius.
Pasak jo, Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) čia parodė kone aukštąjį pilotažą – visų veiksmų imtasi vietoje ir laiku.
Jam pritaria ir M.Katkus, teigdamas, kad Lietuva dėl M.Golovatovo sugebėjo išvengti vienos Valdo Adamkaus kadencijos diplomatų dažniausiai darytų klaidų: šūkavimo ir demaršų.
„Puiku, kad nenueita į kraštutinumus ir demaršus su diplomatinių santykių nutraukimu, prekių boikotu ir panašiais dalykais. Reakcija buvo solidi, teisinga ir vieninga. (...) Ilgalaikėje perspektyvoje pasiekta didelio tikslo – matyt, Sausio 13-osios bylos įtariamieji po Europą jau nebedrįs keliauti“, – pažymėjo jis.
Tiesa, nesklandumų, pasak M.Katkaus, pasitaikė. Pakartotos nuolatinės klaidos: trūko informacijos apie įvykį anglų kalba, net URM tinklalapyje nebuvo nuorodų anglakalbiams. Taip pat nepasinaudota proga skandalą išpūsti iki Europos Sąjungos (ES) lygio.
Tokiuose skandaluose svarbiausia patiems nepilti alyvos į ugnį, – sako Liutauras Ulevičius.Kita vertus, skandalo kėlimas administraciniu lygiu ir menkas jo atgarsis tarptautinėje žiniasklaidoje vėliau Lietuvai pasitarnavo, įsitikinęs M.Katkus. Anot jo, jei M.Golovatovo istorija būtų nuskambėjusi garsiau, Lietuva turėtų daugiau problemų „gesindama“ dėl Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo A.Beliackio duomenų perdavimo režimui kilusį skandalą.
Atostogų reakcija
Viešųjų ryšių specialistas M.Katkus mano, kad dėl A.Beliackio duomenų perdavimo Baltarusijai skandalas iš viso nebūtų kilęs, jei prieš tai nebūtų istorijos su M.Golovatovu.
„Tačiau Lietuvos nedraugai, pirmiausia Rusija, labai greitai pasinaudojo situacija ir šiuos du įvykius susiejo kaltindami Lietuvą nemoralumu, kai pati piktindamasi Austrijos veiksmais išdavė Baltarusių demokratą. Tačiau iš tiesų šių skandalų kalibras visiškai skirtingas ir, manau, jei nebūtų M.Golovatovo istorijos, į A.Beliackio duomenis niekas nebūtų kreipęs tiek dėmesio“, – sakė M.Katkus.
Viešųjų ryšių specialistai M.Katkus ir L.Ulevičius sutartinai teigia, kad Lietuva nesuklydo į skandalą dėl A.Beliackio reaguodama „atostogų režimu“: be ypatingos skubos, premjerui ir ministrams poilsiaujant, prezidentei vengiant griežtesnių pasisakymų.
„Tokiuose skandaluose svarbiausia patiems nepilti alyvos į ugnį, jo nepalaikyti, dalyvauti minimaliai. Tokią taktiką ir pasirinko Lietuvos politikai“, – pažymėjo L.Ulevičius.
Anot jo, reakcija buvo mieguista dar ir dėl to, kad „skaičiuojant faktus“ matyti, jog visas skandalas jau buvo išspręstas birželį – tada, kai paaiškėjo kieno duomenis Lietuva yra perdavusi Baltarusijai.
„Manau, tada buvo viskas išsiaiškinta ir nuspręsta, kad nė viena galva dėl šito skandalo nelėks. Tuo tarpu dabar neplanuotai „paaukota“ viena Teisingumo ministerijos tarnautoja, nes visuomenė buvo pernelyg pasipiktinusi, kad nereikalautų surasti kaltus. O aukoti jos tikrai nebuvo ruoštasi, antraip tai būtų padaryta dar birželį“, – mano L.Ulevičius.
Turėjo trauktis ministras
Tuo tarpu M.Katkaus nuomonė apie kaltųjų paiešką kiek kitokia: surasti kaltininkus reikėjo greičiau. Kita vertus, didžiausia klaida, pasak viešųjų ryšių specialisto, buvo ne tempai, o tai, kad institucijos nesusitarė tarpusavyje, kaip reaguoti į skandalą ir ėmė mėtytis abipusiais kaltinimais.
„Lietuvą skandalas užpuolė nepasiruošusią ir blogiausia buvo tai, kad Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijos ėmė pirštais rodyti viena į kitą, pulti VSD. Reikėjo labiau derinti pozicijas“, – mano M.Katkus.
Dabar Remigijus Šimašius atrodo vaikiškai ir gėdingai, – mano Kęstutis Girnius.Savo ruožtu politologas K.Girnius įsitikinęs: Lietuvos reakcija į skandalą dėl A.Beliackio buvo gėdinga. Labiausiai jis peikia teisingumo ministrą Remigijų Šimašių už tai, kad šis, užuot pats prisiėmęs politinę atsakomybę, ėmė ieškoti kam suversti kaltę.
„R.Šimašius nusiplovė rankas ir, negana to, dar padarė spaudimą valdininkei, kad ši išeitų iš darbo. Jis pats turėjo atsistatydinti, o jei ne, tai tada ir neieškoti kaltų žemesnėse grandyse. Dabar jis atrodo vaikiškai ir gėdingai“, – įsitikinęs politologas.
Taip pat, anot K.Girniaus, neteisingai į skandalą sureagavo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Ji įvykį pavadino „vienkartiniu“, tačiau jis tikrai nėra vienkartinis, todėl prezidentė turėtų griežčiau reaguoti į tokius skandalus, ypač tose srityse, kurias pati labiausiai kuruoja“, – sako K.Girnius.
Savo ruožtu viešųjų ryšių specialistai mano, kad ministro atsistatydinimas būtų perdėta reakcija, žiūrint į skandalo mastą.
Siūlo pulti ant kelių
Viešųjų ryšių specialistai teigia pasigedę Lietuvos nuoširdumo atsiprašant Baltarusijos tautos ir opozicionierių už žmogaus teisių gynėjo išdavystę. Jie siūlytų atsiprašyti baltarusių daug garsiau: pasikviesti A.Beliackio gimines į Lietuvą aukščiausiu lygiu, pasisiūlyti visiškai padengti A.Beliackio teismo išlaidas.
Be to, itin svarbu, anot M.Katkaus, kad Lietuva po šių įvykių peržiūrėtų savo bendradarbiavimo su nedemokratinėmis šalimis tradicijas.
„Dabar būtina peržiūrėti ne tik, kaip dėl bendradarbiavimo su tokiais režimais susitars institucijos: ministerijos, Valstybės saugumo depatamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, bet ir pažiūrėti į klausimą plačiau. Laikas atskirti teisėsaugos reikalus nuo politikos ir nuspręsti, kaip bus bendraujama su nedemokratiškomis šalimis ateityje politiniu lygiu“, – pabrėžia M.Katkus.
