Kaip pastebėjo 15min kalbinta D.Senvaitytė, tiek sovietmečiu, tiek ir tarpukariu ši šventė neturėjo vieningo modelio. Tarpukariu, anot jos, ji visų pirma svarbi buvo tose parapijose, kuriose vykdavo Šv. Jono atlaidai. „Kita tradicija – Jonų (iš dalies ir Janinų) varduvių šventimas“, – pridūrė pašnekovė.
Pasak jos, Mažojoje Lietuvoje, ant Rambyno kalno, tarpukariu buvo tęsiama dar 1894-aisiais Martyno Jankaus ir kitų to meto lietuvybės puoselėtojų pradėta tradicija viešai pažymėti Jonines ruošiant įvairią kultūrinę programą, prisimenant senąją Lietuvos istoriją ir jos papročius.
„Klaipėdoje taip pat buvo organizuojamas lietuvių Joninių šventimas, tiesa, smarkiai paveiktas vokiečių kultūrinės įtakos. Likusioje Lietuvos dalyje su istorija, senomis tradicijomis susijusias Jonines skirtingose vietovėse aktyviai organizavo Šaulių sąjunga (organizacija buvo įkurta birželio gale, tad atitinkamai buvo paminimas ir jos „gimtadienis“). Kai kuriose Lietuvos vietose Joninės buvo pažymimos ir tradiciškai kuriant laužus, renkant žoles“, – pasakojo ji.
Metodinėje priemonėje – nurodymai, kaip švęsti Jonines
Pasak D.Senvaitytės, sovietmečiu iš Joninių, kaip ir iš kitų metinių švenčių, visų pirma buvo eliminuotas krikščioniškas atspalvis, visaip varžyti atlaidai. Be to, pabrėžė pašnekovė, nepageidautos ir senąją istoriją mininčios šventės tradicijos: „Iš pradžių šventė formaliai viešose vietose nebuvo pažymima nei organizuojama. 1957 m. šventė ant Rambyno kalno vėl šiaip taip suorganizuota. Siekiant „pritaikyti“ šventės turinį prie sovietinės ideologijos, 1958 m. to meto Respublikiniai Liaudies kūrybos rūmai išleido specialią metodinę priemonę, kurioje nurodyta, kaip rengti šią šventę.
Teigta, jog reikia pabrėžti, kad šventė neturi nieko bendro su krikščionybe, akcentuoti jos pagonišką pusę. Pradėta intensyviai rekomenduoti ją vadinti Rasomis ar Kupolėmis (remiantis senąja ikikrikščioniška tradicija).“
Pašnekovės teigimu, remiantis metodine priemone netrukus vasaros šventę pradėta rengti ir kitose Lietuvos vietose. Taigi, apibendrino ji, taip sugrįžo, tačiau ideologiškai smarkiai modifikuota, Joninių šventimo tradicija.
„1967 m. besiformuojančio Ramuvos judėjimo lyderiai (visų prima susiję su Indijos bičiulių draugija), suorganizavo Rasų šventę, paremtą numanomomis senosiomis ikikrikščioniškomis tradicijomis, folkloru, įtraukiančią visus dalyvius į šventės ritualus. Ši šventė smarkiai įsirėžė į jos dalyvių pasaulėžiūrą ir paskatino siekti atitinkamos šventės realizavimo įvairiose kitos Lietuvos vietose, tapo tarsi simboliniu „Ramuvos“ organizacijos pradžios, o drauge ir religinės „Romuvos“ atskaitos tašku, padarė didelį poveikį supratimui, kas ir šiais laikais laikoma autentiškomis senosiomis Joninių tradicijomis. Be abejo, sovietmečiu individualioje erdvėje liko populiari ir Joninių, kaip Jono (ir Janinos) varduvių tradicija“, – teigė D.Senvaitytė.
Beje, dabartinių folklorinių Kernavės Joninių tradicija taip pat susiformavo sovietmečiu.
Siekta ne tiek drausti, bet ideologiškai pakeisti šventės turinį.
Ypatingą reikšmę, pasak pašnekovės, atgimusi šventė turėjo su folkloriniu Ramuvos judėjimu susijusiems žmonėms. Vis dėlto, daliai visuomenės buvo sunku susitaikyti su krikščioniško gyvenimo, o ir atitinkamai dalyvavimo Joninių atlaiduose suvaržymais. Kita vertus, pastebėjo ji, ši diena tuo metu jau seniai nebuvo tokia populiari, kaip, pavyzdžiui, Velykos ar Kalėdos, Sekminės, Devintinės, Visų šventųjų diena, Vėlinės.
15min paklausta apie okupacinės valdžios požiūrį į liaudies šventes, D.Senvaitytė pabrėžė, kad būtent sovietų valdžia vadinamąsias „liaudies šventes“ ir sukūrė: „Manyta, kad „liaudžiai“ reikia švenčių. Bet itin priešiškas požiūris buvo į krikščioniškas bei tautines šventes, ypač tas, kuriose prisimenamas Lietuvos valstybingumas. Kadangi su draudimais, kaip greitai paaiškėjo, buvo sunku, pradėta siekti ne tiek šventes drausti (nors, be abejo, visos religines konotacijas turinčios šventės buvo viešoje erdvėje uždraustos ir formaliai traktuojamos kaip „nematomos“), bet ideologiškai pakeisti jų turinį, pavadinimus ir panašiai.“
Anot jos, sovietmečio ideologija – viena iš priežasčių, prisidėjusių prie to, kad žmonės tapo mažiau religingi ir šventes atsiejo nuo religijos.
„Kita vertus, nutiko taip, kad daug labiau išpopuliarėjo senųjų, ikikrikščioniškų tradicijų, siejamų su metinėmis šventėmis aktualizavimas, besitęsiantis iki šių dienų“, – pastebėjo D.Senvaitytė.
Sovietinės ir liaudies kultūros maišalynė
Kalbėdamas apie Joninių šventimą sovietmečiu, istorikas A.Streikus pabrėžė, kad tai buvo kitokia šventė, nei iki tol. Pašnekovas priminė, kad 1920 metais tai jau tikrai buvo valstybinė šventė. „Apskritai, – svarstė jis, – iki okupacijos Joninių ar Rasos šventės modernioji tradicija buvo dar tik besiformuojanti ir susijusi su valstybės atsiradimu.“
Pasak jo, visai kitokį atspalvį Joninės įgijo sovietmečiu, po tam tikros pertraukos. Verta prisiminti, kad nuo 1940-ųjų iki pat 6 dešimtmečio pabaigos ji buvo išbraukta iš oficialaus kalendoriaus, Joninės nebuvo švenčiamos. 1957 metais Joninės pirmą kartą paminėtos ant Rambyno kalno – tai buvo savotiškas sovietų valdžios eksperimentas. Atgaivintoje šventėje akcentuoti pagoniški etnokultūriniai elementai, o krikščioniškoji tradicija išstumta.
„Krikščioniškų švenčių atžvilgiu sovietų režimo požiūris, be abejo, buvo labai neigamas. Iš pradžių jos dingo iš oficialių švenčių kalendoriaus, o vėliau imtos varžyti ir neformaliame lygmenyje. Vietoje jų diegtos sovietinės revoliucinės šventės“, – pasakojo A.Streikus.
Istoriko teigimu, dėl ilgai trukusio ginkluoto pasipriešinimo bei negatyvių visuomenės nuotaikų, Lietuvos visuomenę sunkiai sekėsi nukreipti režimui tinkama linkme ir pripratinti švęsti sovietines šventes. Dėl šios priežasties, anot jo, po Stalino mirties pradėta vykdyti gana plati kampanija, kurios metu, be kita ko, siekta kurti hibridines šventes, kuriose maišyti sovietiniai ir liaudies kultūros elementai. 6 dešimtmečio pabaigoje atgimusios Joninės – vienas iš tokių bandymų.
Alternatyva „valdiškai“ šventei
„Prabėgus maždaug dešimtmečiui nuo sovietinio Joninių atgaivinimo, iniciatyvos pradėjo kilti iš kraštotyrininkų aplinkos, etnokultūrinio sąjūdžio. Ramuvos bendruomenės kontekste atsiradusi šventė tapo alternatyva sovietinėms Joninėms, tai atsispindėjo ir ritualuose – atsirado daugiau folklorinių, mažiau – parodomųjų sovietinių elementų“, – 15min teigė istorikas.
A.Streikus atkreipė dėmesį, kad nors tai tapo alternatyva, organizuojama be valdžios paramos, svarbu suprasti, kad sovietų valdžia žinojo apie tą Rasos šventės šventimą Kernavėje. Anot pašnekovo, prisiminimuose etnokultūrininkai pasakoja, kad jautėsi stebimi.
„Taigi, – apibendrino pašnekovas, – šventė, į kurią susirinkdavo nemažai dalyvių, buvo valdžios stebėjimo lauke, tad jeigu sovietų režimas būtų pajautęs kažkokią grėsmę ar nukrypimą nuo ideologinių ribų, anksčiau ar vėliau priemonių būtų imtasi.“
Juodieji birželiai: amnezija
Istoriko nuomone, valdžios pasyvumą šiuo atveju lėmė tuo metu Lietuvoje susiklosčiusi sudėtinga situacija – sovietizacija sekėsi prastai, priešiškumą okupantams dar pakurstė 1955-1958 metų Vėlinių Kaune ir Vilniuje įvykiai.
„8-9 dešimtmečiuose didžiausiu iššūkiu sistemai tapo katalikų bažnyčios pasipriešinimas. Kadangi katalikiškos kalendorinės šventės tapo religinės energijos šaltiniu, tai siekiant susilpninti šią įtaką pasirinktas, jų akimis žiūrint, mažesnis blogis. Atrodė, kad tradicinės šventės nekelia tokios grėsmės“, – kalbėjo pašnekovas.
„Šalia pagrindinio motyvo dar matyčiau sąmoningai pačios valdžios nereflektuojamus du motyvus palaikyti Joninių ar pasyviai žiūrėti į Rasos šventę. Tai buvo vienintelė legalizuota, oficialiai pripažinta kalendoriaus data, Lietuvos visuomenę siejusi su ankstesniu laikotarpiu. Joninės buvo vienintelė tarpukario laikų šventė, neskaitant Gegužės 1-osios, perkelta į sovietinių švenčių kalendorių. Tam, kad visuomenei būtų kiek lengviau susitaikyti, kurta savotiška sovietų Lietuvos, kaip normalios Lietuvos tąsa“, – svarstė jis.
Kitas motyvas, anot istoriko, visai pasąmoninis – tai skaudžios atminties, susijusios su ankstesniais birželiais, nuskausminimas. Tiek nuo lemtingo 1940-ųjų, tiek ir nuo 1941-ųjų metų birželių pradžios buvo prabėgę visai nedaug laiko… Dirbtinai kuriamu linksmumu, pasakojo A.Streikus, skatinta amnezija, norėta, kad tie birželiai būtų ištrinti iš atminties.
Pasakodamas apie Jonines sovietmečiu istorikas paaiškino, kad be tradicinių akcentų – laužų, paparčio žiedo paieškų, šokių – šventė atitiko sovietinį scenarijų, į kurį buvo prikaišiota propagandinių elementų. Tai ypač atsispindėjo vietiniame rajono ar kolūkio lygmenyje, o šventė tapdavo ir gera proga lokalios valdžios atstovams pasigirti tariamais pasiekimais.
Tarybinio jaunimo diena – toks „valdiškas“ pavadinimas sunkiai prigijo.
Įdomu tai, kad pati šventė net dokumentuose vadinta Joninėmis, nors oficialus pavadinimas buvo visai kitas. Tarybinio jaunimo diena – toks „valdiškas“ pavadinimas sunkiai prigijo.
Gana dažnai pasipila kritika, esą šiuolaikinėje visuomenėje Joninės tapo dar viena alkoholiu aplaistyta šventė, praradusi tikrąją prasmę. 15min kalbintas A.Streikus svarstė, kad taip pat ir sovietmečiu, neskaitant žmonių, dalyvaujančių etnokultūriniame sąjūdyje, didžiajai visuomenės daliai tai buvo šventė, neturinti gilesnio turinio. Reikšmingiausia ji buvo tiems, kurie stengėsi išlaikyti autentišką dvasią, o jų ratas nebuvo toks jau gausus – daugiausiai tai buvo Vilniaus ir Kauno akademinis jaunimas, inteligentija.
