Tautinio rūbo svarbiomis progomis niekada nepamiršta karininkų žmonos, priklausančios Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijai. Penktąją organizacijos sukaktį penktadienį paminėjusios Klaipėdos „birutietės“ į šventę sugužėjo pasipuošusios tautiniais kostiumais. Moterys tęsia dar prieškariu įsikūrusios, vėliau išnykusios, karininkų žmonų organizacijos tradicijas ypatingomis progomis vilkėti savo krašto rūbais ir skleidžia šią žinią plačiau, įgyvendindamos Kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą. Penktosios sukakties proga surengta konferencija apie Klaipėdos krašto tautinį kostiumą, jo įtaką šeimos tradicijoms puoselėti. Prisijungti prie draugijos ir kartu užsiimti visuomenine veikla karininkų žmonos, dukros kviečiamos gausiau.
Vilkėjo vestuvėse
Šios organizacijos narei Laimai Naraškevičienei tautinis kostiumas tarsi įaugęs į kraują. Jį moteris vilkėjo ir savo vestuvėse.
„Mes su vyru esame prijaučiantys. Studijų laikais lankiau foklorą, jis įsiliejo į mūsų gyvenimo būdą. Daug draugų folkloristų. Jie į vestuves mums nežinant suvažiavo su tautiniais kostiumais, buvo tokia dovana! Maniau, kad daugelis tų kostiumų jau nebeturi“, – prisiminimais dalijosi L.Naraškevičienė, vilkinti nuo studijų laikų turimą kostiumą, puoštą žalvarinėmis detalėmis.
Moters tautinis rūbas atspindi 4-11 amžiuje Šiaulių apylinkėse gyvenusių baltų dėvėtus drabužius. Pati moteris kilusi iš Kelmės. Kostiumas atkurtas pagal archeologinių kasinėjimų duomenis.
Tautinis kostiumas, anot moters, nedulka spintoje. L.Naraškevičienė juo pasipuošė liepos 6-ąją Klaipėdos piliavietėje giedant tautinį himną. Moteris su sūnumi vienininteliai atkeliavo pasidabinę tautiniais rūbais.
„Mano vyras labai santūrus, bet pernai per Mindaugines visa šeima nuvažiavome ant Birutės kalno Palangoje, ten buvo ir daugiau pasipuošusių šeimų“, – pasakojo pedagoge dirbanti moteris.
Rūbą reikėjo prisijaukinti
Klaipėdos regiono pirmininkė Sigita Stonkienė neslepia – reikėjo subręsti, kol kilo mintis turėti tautinį kostiumą.
„Turėjau kažkokį kostiumą ir anksčiau, pati bandžiau siūtis, bet netikrą. Dabar turiu tikrą, audėjų austą, tik šiemet jį ir pasiuvo. Tarpukariu „birutietės“ puoselėjo tautinį kostiumą, ši idėja atkeliavo iš tų laikų“, – sakė pirmininkė, vadovaujanti apie 20 karininkų žmonų Klaipėdos įgulai.
Vasarą organizuotame LRT tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“ šios organizacijos moterų vilkėti Mažosios Lietuvos kostiumai pripažinti geriausiais Lietuvoje bendrijų kategorijoje.
„Atvirai sakant, moterys nelabai norėjo to rūbo, tačiau prisijaukino. Aš rūbus turiu jau aštuonerius metus, dar prieš pradėdama veiklą „birutietėse“. Reikėjo tam pribręsti, nes vis galvojom, kaip čia atrodysim. Visuomenėje pilna stereotipų, bet po truputį ir prisijaukinome tą mintį. Pasivažinėjome po renginius, pamatėme, kad ir daugiau žmonių puošiasi, pasidarė smagu“, – pasakojo organizacijos narė Asta Mordvinukienė.
Pati moteris, trijų vaikų mama, kostiumą vilki ne tik draugijos organizuojamų renginių metu. „Mūsų šeimoje yra tradicijos, mes tokie lietuvininkai, mano dėdė Liudvikas Narcizas Rasimas yra signataras, jis ir teta turi kostiumą, į renginius važiuojame jais pasipuošę. Kažkaip mano širdis linkusi. Ir pas prezidentę į priėmimą važiavau pasipuošusi šiais rūbais, į Dainų šventę sėdom ir nulėkėm, vaikščiojom su tautiniais drabužiais“, – džiaugėsi A. Mordvinukienė.
Užsieniečiams – pasididžiavimas
Kai Vokietijoje ūžia „Oktoberfest“, o kurioje nors Skandinavijos šalyje švenčiama valstybinė šventė, gatvėse apstu žmonių, pasipuošusių tautiniais drabužiais. Lietuvoje valstybinių švenčių metu išvysti tautiniais rūbais pasipuošusius lietuvius vis dar retenybė.
Palangiškės A.Mordvinukienės teigimu, lietuviai nėra tokie dideli savo šalies patriotai, kaip, pavyzdžiui, danai. „Mes esame pikti ant savo šalies, reikia daug ką prisijaukinti. Patys lietuviai mato, kaip vokiečiai, norvegai eina į šventes, jiems gražu, bet kad patys tai darytume, reikia laiko”, – mano moteris.
Palangiškė tautinius drabužius siuvosi pagal specialų užsakymą. Planuoja juos parūpinti ir savo vaikams, lankantiems folkloro ansamblį.
„Tai brangus dalykas. Visi tautiniai rūbai prieš aštuonerius metus man kainavo apie 3 000 litų. Šiandien kainuoja panašiai, merginos siuvosi – 600–700 eurų, priklausomai nuo rūbo. Į šį komplektą moterims įeina sijonas, pasijonis, marškiniai, liemenė, juostelės, delmonas, kepuraitė arba skara, – vardijo A.Mordvinukienė. – Aš siuvausi Klaipėdoje, buvusiame Tekstilės fabrike, ten likusios vos kelios moteriškės, staklėmis audžia, vėliau pasiuva. Įdomu, ar kas beperims jų amatą, tai tarsi senkantis lobis.“
Padeda išsirinkti
Klaipėdos etnokultūros centro Liaudies dailės studijos koordinatorė Elena Matulionienė apie tautinius kostiumus gali papasakoti labai daug. Moteris tyrinėja istoriją ir konsultuoja besidominčius savo krašto kostiumais. Tokių, anot žinovės, vis gausėja.
„Skambina, klausia. Sako: „Man reikia, aš noriu, manęs prašė“. Žmonės siūdinasi sau drabužius. Kaip ir „birutietės“, iš pradžių pasiskambino, susitikome, pagalvojo. „Birutietės“ visada turėjo tautinius kostiumus. Tarpukariu tai nebuvo tie tikrieji kostiumai, dabar daugiau informacijos, moksliniai tyrimai atlikti, galime konkretizuoti, kaip kurio krašto kostiumas atrodė. Dabar siuvami kostiumai atkuriami remiantis istorine medžiaga“, – sakė E.Matulionienė.
Per pastaruosius trejus metus moteriai teko pamodeliuoti apie 20 kostiumų, dauguma besidominčiųjų įsigijo Klaipėdos kraštui būdingus kostiumus.
„Kiek pamenu, buvo ir trys vyriški, trys žemaitiški. Dabar daugėja norinčių, anksčiau buvo vienas kitas“, – tikina Etnokultūros centro darbuotoja.
Siunčia į Ameriką
Priežastys, dėl kurių įsigyjamas toks kostiumas, įvairios. Jais domisi gyvenantys užsienyje. Tautiniai kostiumai, anot E.Matulionienės, iškeliavo į Norvegiją, Švediją, JAV.
„Siuntė į Ameriką vaikams dovanų. Amerikoje vaikai dalyvauja lietuvių saviveikloje ir reikia kažkokio rūbelio. Kiti sugrįžta ir vėl siuva vaikams paaugus. Man labai gražu, kai vyrai arba tėvai nori kokia proga padovanoti tokį kostiumą. Vienas tėtis dovanojo savo suaugusiai dukrai. Kitas savo poniai siuvo, nešė skarelę pamatuoti, nenorėjo, kad žinotų. Nori pasidovanoti sau, nes, pavyzdžiui, žmonos 50-metis. Būna žino, kad gims dukrytė ir prašo, kad išsiuvinėčiau delmoną su inicialais, būna vardą išsirinkę. Yra žmonių, prašančių papildyti turimą kostiumą, kad šis labiau atspindėtų regioną ar nori pakeisti vieną kitą detalę. Dar viena grupė – dirbančios moterys, jos jei ne visą kostiumą, tai nori turėti vieną detalę, delmoną ar kokį akcentą, kad tiktų prie viršutinio rūbo“, – pasakojo E.Matulionienė.
Moteris padeda interesantams susirasti ir audėjas bei siuvėjas, kurios jų sumanymus įgyvendintų. Tokių rūbų siuvimas ir sukirpimas vyksta pagal kitokias taisykles.
Kiek pamenu, buvo ir trys vyriški, trys žemaitiški tautiniai kostiumai. Dabar daugėja norinčių, anksčiau buvo vienas kitas, – sakė E.Matulionienė.
„Medžiagas duodame audėjoms išausti, muziejuose nėra daug spalvinių pavyzdžių, šis procesas kiek užtrunka. Gali ir pats žmogus pasisiūti, tačiau reikia konsultacijos, brėžinio. Yra specifinis sijonų siuvimas, raukimas. Marškiniai siuvami visai kitaip, pečiai žemai nuleidžiami“, – detalėmis dalijosi E.Matulionienė
Sumaniusiems pasipuošti tautiniais kostiumais ir svarstantiems tokius pasisiūti moteris rekomenduoja kreiptis patarimo.
„Jeigu nori baldo – eini pas baldininką, ar namą statant pas architektą. Kartais gaila, kai mėgėjų kolektyvas pasisiuva netinkamą rūbą, o už tą sumą galėjo gerą pasisiūti. Kadangi žmonės nenori mėtyti pinigų, dauguma konsultuojasi. Kostiumai brangūs, litais atsieidavo iki 3 000 litų, tačiau galima siūti dalimis, per 5–6 metus ir turi visą kostiumą“, – patarė moteris.
Paklausta, ar vieną dieną ir lietuviai didžiuosis savo tautiniais kostiumais įvairiausiomis progomis, E.Matulionienė teigė, kad tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, bet tokia tendencija labai juntama.
