Suprato vos įstojusi
Pradėdama pasakojimą, kaip jos profesinis kelias pasisuko į teisę, Sigita keliasi į Jonavą, kur gyvena jos tėvai – veterinarijos mokslų daktaras ir farmacininkė. Būdama dar mergaitė Sigita lankė mokyklą, kurioje buvo dėstoma sustiprinta chemija, taigi, lyg ir buvo tikimasi, kad pasuks į farmaciją. Vis dėlto, juokauja Sigita, matyt, kaip jaunuolį ragina žvelgti į vieną sritį, jo galvoje dedasi cheminės reakcijos – vyksta ko nors kito paieška.
„Mokykloje teisėja tapti labai ryškiai nesvajojau, tiesiog visada buvau humanitarė. Mane traukė istorija, lietuvių ir kitos kalbos, o matematika jau nelabai. Taigi – teisė buvo vienas iš pasirinkimų, nes matematikos stojamiesiems kaip tik nereikėjo. Į šią specialybę stojome iš klasės trise, galvojome, su kompanija bus smagiau, bet įstojau aš viena, egzaminai pasisekė neblogai“, – prisimena pašnekovė.
Vos įstojusi Sigita suprato, kad teisėjavimas – tai jos pašaukimas: „Man iškart tapo aišku, kad ne advokatavimas, ne kas kita, o būtent teisėjavimas. Prasidėjo bendrieji dalykai, jie buvo man labai įdomūs, patiko ir dėstytojai, kurie atskleidė, kad būtent teisėjo darbe teisės atsiskleidžia visomis spalvomis. Aišku, tada dar negalvojau apie specializaciją, kad būsiu baudžiamųjų bylų teisėja, bet labai aiškiai užsifiksavo, kad sieksiu karjeros būtent šioje srityje.“
Man iškart tapo aišku, kad ne advokatavimas, ne kas kita, o būtent teisėjavimas.
Moteris pasakoja, kad jai pasisekė, nes paragauti darbo jai teko jau bestudijuojant – atsirado galimybė Vilniaus apygardos teisme pasekretoriauti posėdžiuose. Tada, juokauja pašnekovė, „kabliukas“ užkibo dar labiau. Po pusmečio Sigita jau turėjo diplomą ir žvalgėsi rimtesnio darbo, o tuo metu tame pačiame apygardos teisme teisėjai rinko savo komandas – patarėjus ir konsultantus. „Taigi aš gavau patarėjos darbą, kurį dirbau jau ilgiau – trejus metus. O tuo metu buvo toks įstatymas, kad jei po baigimo trejus metus pradirbi padėjėja ar patarėja, gali laikyti teisėjo egzaminą. Pastarasis iš tiesų yra labai sunkus, nes į jį įtrauktos visos teisės šakos – tiek administracinė, tiek civilinė, tiek baudžiamoji ir kitos“, – kalbėjo ji.
Teisėja atvirauja atsimenanti tą egzaminą iki šiol – jau buvo gimusi pirmoji dukrytė, ji pasiėmė atostogos, samdė auklę, o pati važiavo į uošvių tuščią namą – mokytis. Pastangos perniek nenuėjo ir Sigita teisėjos egzaminą išlaikė.
Tuo metu, maždaug 2001 metais, Vilniaus teismai buvo dar skirstomi į I-ąjį, II-ąjį ir III-ąjį, Sigita dirbti pateko į pastarąjį, kuris tarp teisėjų buvo laikomas „mažiausiai“ prestižiniu, mat buvo įsikūręs Sodų gatvėje – prie stoties, taigi prastos reputacijos pati lokacija. Vis dėlto, prisimena Sigita, įspūdžiai iš vienos pirmųjų darboviečių – patys geriausi. „Prisimenu, kad turėjau labai mažą kabinetą, tačiau kolektyvas buvo puikus. Aišku, streso pradedant darbą patiria kiekvienas teisėjas, tačiau džiaugiuosi pradėjusi būtent ten“, – atviravo ji.
O toliau, pasakoja moteris, viskas vėl klostėsi natūraliai – mokydamasi Sigita jautė simpatiją baudžiamajai teisei, o ilgainiui Vilniaus III-ajame teisme būtent baudžiamosios teisės teisėjo ir ėmė ieškoti, taigi moteris ir pasuko šia kryptimi. Vėliau dirbo dar ir apygardos, ir apeliaciniame teisme, o dabar jau – Aukščiausiame.
Teisėjo iššūkiai
Pirmuosius iššūkius Sigitai prisiminti nesunku – buvo išties ryškūs. „Pamenu, mes budėdavome savaitgaliais. Policija per dieną atveždavo po 7 ar 8 žmones, pateikdavo vos kelis dokumentų segtuvus, galima sakyti, tik pačią bylos pradžią, o tu vienas, negalėdamas su niekuo pasitarti, turėdavai priimti sprendimą – suimti ar ne. Pamenu, kaip stengdavausi viską kuo nuodugniau perskaityti. Tikrai buvo jaudulio“, – prisiminė teisėja.
Nelengva, pasak Sigitos, skirti ir pirmąsias laisvės atėmimo bausmes: „Kol teisėjas dirba pirmuosius metus, jam skiriamos lengvesnės bylos, tačiau po truputį imi susidurti ir su sunkesnėmis. Pamenu, nelengva būdavo skirti pirmąsias laisvės atėmimo bausmes, buvo ir sunkiai miegotų naktų – vis galvojau, ar čia gerai padariau? Bet čia, manau, kiekvienoje profesijoje. Juk chirurgas, eidamas į pirmąją savo širdies operaciją, irgi labai jaudinasi. Vis dėlto, matyt, tuo žmonės ir skiriasi, kad vieni įveikia tai, kitiems – sunkiau. Kaip ir chirurgas stengiasi negalvoti, kad gali suklysti, kad tai kainuos gyvybę, stengiasi tiesiog profesionaliai atlikti savo darbą, taip ir teisėjas. Turi nuodugniai susipažinti su informacija, viską įvertinti ir priimti teisingą sprendimą.“
Kaip vieną iš ryškesnių darbo praktikos bylų Sigita įvardija bylą, kurioje jai teko žmogų nuteisti iki gyvos galvos. „Iš vienos pusės tai sunkus sprendimas, iš kitos pusės – aš buvau įsitikinusi 100 proc., kad ten buvo būtent tas žmogus ir kad būtent jis darė tai, ką darė“, – tvirtai kalbėjo moteris.
Paklausta, ar tokiais atvejais, kai jaučia, jos įsigali teisingumas, palengvėja, Sigita atsako – taip. „Aš manau, kad teisėjas visada turi prisiminti, jog sprendimas priimamas ne jo asmeniškai. Sprendimas yra valstybės, įstatymo vardu – tai ne aš asmeniškai baudžiu. Tokie yra valstybės įstatymai, už vienokias ar kitokias veikas priklauso vienos ar kitos bausmės. Kai kalbame apie labai sunkius nusikaltimus, tokius kaip nužudymai ar prievartavimai, tiesiog tu puikiai suvoki, kad tas žmogus turi būti nubaustas už tai, ką padarė“, – neabejojo pašnekovė.
Tiesa, yra dalykų, kurie suteikia savotiško jaudulio iki šiol: „Manau, taip yra daugeliui teisėjų. Didžioji dalis jų ir nemėgsta eiti skelbti nuosprendžio, tada tu lyg jį įgarsini, visiems girdint. Tai tikrai sunku. Kiek pamenu, ir pirmieji kartai buvo nelengvi, būna jaudinuosi ir dabar.“
Nuo padėkų iki grasinimų
Teisėja pasakoja, kad jos darbas ne tik įdomus ir įvairus, tačiau kartais ir tikrai nenuspėjamas – nuo nuteistųjų padėkų iki piktų laiškų. „Savo karjeros pradžioje nagrinėjau tokią bylą dėl narkotikų. Situacija buvo tokia, kad į prekybą narkotikais įsivėlė gerai charakterizuojamas, išsilavinęs žmogus, bet galbūt jo gyvenime buvo tam tikros aplinkybės. Aišku, kad aš jį turėjau nuteisti, už jo darytą veiką bausmė iš viso yra griežta – apie 10 metų nelaisvės. Žinokite, aš iš to žmogaus, kai jis jau sėdėjo, gavau tokį lyg atvirlaiškį. Jame buvo padėka už tai, kaip aš vedžiau patį procesą, už tai, kad jautėsi išklausytas, nebuvo nutraukinėjamas. Aš supratau, kad jam tai buvo didžiulė pamoka“, – prisiminimais dalijosi Sigita.
Didžioji dalis jų ir nemėgsta eiti skelbti nuosprendžio, tada tu lyg jį įgarsini, visiems girdint.
Tiesa, patirtys ne visada malonios, atkreipia dėmesį pašnekovė. „Esu turėjusi tokią bylą, kai vaikinas buvo kaltinamas patėvio nužudymu. Jaunuolis buvo pripažintas pakaltinamu, kas reiškia, kad už savo veiksmus atsakyti gali, tačiau socialiniai įgūdžiai buvo labai prasti.
Nužudymas buvo tikrai labai žiaurus, aš jį nuteisiau ir jis sėdo į kalėjimą. Ir ką jūs galvojate, po kokių 2–3 metų į Vilniaus apygardos teismą ateina man adresuotas grasinamojo pobūdžio laiškas. Jame su keiksmažodžiais ir kalėjimo žargonu parašyta, kad jei aš nepervesiu jam į tam tikrą sąskaitą tiek ir tiek pinigų, tai galiu numanyti kas bus, nes jis žino, kur gyvenu, kur gyvena mano vaikai“, – kalbėjo teisėja.
Kadangi jis pasirašė tą laišką savo vardu, iš to išsivystė byla, ir vyras buvo už tai nuteistas, tačiau, Sigita atkreipia dėmesį, sulaukti tokių laiškų, kai kalbama apie grėsmę artimiesiems, natūralu, nėra malonu – juk tie žmonės vėliau išeina į laisvę ir dalis jų – sunkiai prognozuojami.
Pagrindas – meilė savo darbui
Teisėjo darbą Sigita įvardija kaip labai sunkų, bet tuo pačiu ir labai mylimą. „Džiaugiuosi, kad tėvai mane tokią išugdė. Manau, kad teisėjui reikalingų savybių žmogus kažkiek „atsineša“, o kai kurios susiformuoja. Nors skamba labai banaliai, tėvai visada mokė tolerancijos, pagarbos žmogui ir paprastumo, jokiu būdu ne arogancijos. Tai – labai svarbu teisėjui. Aišku, ir savarankiškumas – noras bei gebėjimas pačiam priimti sprendimą, o tai nėra lengva. Tai yra vienas iš kertinių dalykų. Aš pažįstu nemažai labai gerų teisėjų padėjėjų, tačiau į teisėjus jie neina. Sako – ne, aš tikrai negalėsiu“, – pasakojo teisėja.
Sigita įsitikinusi, kad teisėjo širdyje turi gyventi ir teisingumo troškimas: „Ir čia kalbame ne tik apie tai, kai nuteisi to vertą žmogų. Manau, kad dar didesnė satisfakcija, kai pavyksta įrodyti, kad žmogus buvo netinkamai apkaltintas, jį išteisinti.“ Vis dėlto, Sigita pabrėžia, kad paties heroizmo teisėjo profesijoje ji neįžvelgia. Jai tai – paprastas darbas, kaip ir daugelio žmonių. Ir būtų gerai, anot jos, kad jį, kaip ir daugelį kitų, atliktų žmonės, kuriems jis patinka – o tai reiškia, kad gerai, nes kai myli darbą, tai negali jo daryti blogai.
Sigita teisėja ir mama – skirtingi žmonės
Darbo aistrai atsidavusi Sigita, nusivilkusi mantiją ir grįžusi namo, tampa rūpestinga trijų vaikų mama. Pabandžius provokuoti, ar mama parsineša teisėjos dvasios, moteris nesutinka. „Nesakau, kad visiškai negalvoju apie darbą. Aišku, būna tų bylų, kurios „palydi“ namo. Galvoji apie jas, tačiau vaikams to stengiuosi neperduoti“, – tikino moteris. Nors, atvirauja Sigita, dukra vis paklausinėja, paprašo papasakoti apie darbą.
Pasiteiravus, ar norėtų, kad bent vienas iš atžalų užsivilktų teisėjo mantiją, Sigita šypsosi – nenori versti, tačiau vienoje iš dukrų mato savybių, lyg ir visai tinkančių šiai profesijai, tačiau spausti tikina neketinanti.
Paprašyta pasvajoti apie tobulą laisvalaikį, tobulą dieną, teisėja grįžta į šeimą – labiausiai jai patinka tiesiog leisti laiką su vaikais, grįžti į namus pas tėvus, važinėtis dviračiu. „Mes su vaikais vis kalbame, kad didžiausia svajonė – bent trumpam sustabdyti laiką, – juokiasi teisėja. – Tai štai bandysime tai padaryti jau suplanuotoje šeimos išvykoje į Anykščius.“
