Pirmasis į tribūną stojęs nukentėjusysis – akmenimis prie Seimo užmėtytas VST pareigūnas – per dvi valandas atlaikė bent kelis šimtus klausimų „iš vienos operos“ – kas davė įsakymą vykti prie Seimo, kokių ginklų atsivežė pajėgos, kas kaltas dėl kilusių riaušių ir t.t.
Pareigūnas buvo tardomas apie VST naudojamas taktikas, darbo organizavimo metodikas, materialinio aprūpinimo ypatumus.
Galėjo susidaryti įspūdis, kad ne nukentėjęs asmuo yra išklausomas, o tarsi teisiama Viešojo saugumo tarnyba bei kartu jos darbuotojai, esą nežinia ko prie Seimo atvykę, atskubėję galbūt prastai pasiruošę, pridarę nesąmonių, įskaitant riaušių išprovokavimą ir t.t.
Kyla retorinis klausimas: jei iš tiesų taip buvo, gal reikėtų kito teismo ir kitokių prokuratūros kaltinimų, užuot po „nukentėjusiojo apklausos“ priedanga talžyti VST bei jos pareigūnus?
Per tą laiką niekas, netgi trys teisėjai, nepasiteiravo nukentėjusiojo: kiek dienų gijo jūsų traumos, patirtos galimai kaip kitų asmenų nusikalstamų veiksmų rezultatas, einant tiesiogines savo pareigas Lietuvos valstybei?
„Kokius tiesioginius nurodymus davė Bilotaitė? Ar tai buvo žodinis prašymas, ar kaip? Koks jos vaidmuo?“, – klausimai, kuriais nukentėjusįjį bombardavo viena iš advokačių, atspindi visos VST pareigūno apklausos atmosferą.
