Artimiausiu metu Lietuva sumokės 130 tūkst. eurų kompensaciją Saudo Arabijoje gimusiam palestiniečiui Abu Zubaydah. Pralaimėjimą pripažinusi Lietuva kol kas nenutraukė oficialios tylos CŽV kalėjimo klausimu, nors EŽTT teisėjas Egidijus Kūris „Žinių radijo“ laidoje Dienos klausimas“ teigia, kad apsimesti, jog slapto kalėjimo ir jo kalinių Lietuvoje nebuvo, nebegalima.
Vyriausybės atstovė EŽTT Karolina Bubnytė-Širmenė paaiškino, kad Lietuva dar neturi slapto kalėjimo klausimu galutinės pozicijos: „Pripažindami šį EŽTT sprendimą ir įsipareigodami jį vykdyti mes kartu pripažįstame, kad taikant tą teisinį standartą, kurį taiko EŽTT, jis galėjo prieiti tokios išvados, kokios priėjo. Iš kitos pusės tai nieko nekeičia dėl mūsų institucijų priimtų tam tikrų procesinių sprendimų. Kiek vyriausybė disponuoja ikiteisminio tyrimo duomenimis, taikant ikiteisminio tyrimo reikalaujamą standartą surinktoje medžiagoje nėra tokių duomenų, kurie leistų teigti, kad toks kalėjimas Lietuvoje buvo. EŽTT standartas yra laisvesnis. EŽTT vienodą įrodomąją reikšmę suteikia ir ikiteisminio tyrimo duomenims, ir žiniasklaidos publikacijoms, tam tikrų asmenų pasisakymams, ir pan.“
Teisėjas E.Kūris sako, kad tai – ne visiškai tiksli interpretacija: „Vienas dalykas kokie įrodymai taikomi baudžiamojoje byloje, kitas dalykas įrodymai apskritai. Šiuo atveju įrodymų, kad kalėjimas buvo – per akis. Įrodymų, kad ten buvo žmonės – per akis. Nėra ką čia apsimesti, kad jo nebuvo.“
Buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas mano, kad iškalbingas yra pats faktas, jog Lietuvos Vyriausybė neprašo perduoti bylos EŽTT Didžiajai kolegijai: „Tai reiškia, kad Vyriausybė nelabai turi ką pasakyti. Niekas nepatikėjo jos pozicija, kad į slaptą centrą buvo gabenama ryšių įranga – nei Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos tyrėjai, nei Europos Parlamento tyrėjai, nei įvairios tarptautinės organizacijos.
Man apmaudu, kad Lietuvoje mažai kas yra perskaitęs Strasbūro teismo nutarimą. Tarptautinis teismas nustatė, kad be jokios abejonės kalėjimas buvo. Pasvėręs visas tikimybes, atmetęs visas kitas tikimybes kaip nepagrįstas, tarptautinis teismas nustatė, kad konkretus asmuo, kuris laimėjo bylą prieš Lietuvą, buvo ten atvežtas ir laikomas. Ir kažkada vėliau iš Lietuvos išvežtas. Nežinant arba užsimerkus tam tikroms Lietuvos tarnyboms. Bet tam tikriems pareigūnams tikrai žinant. Tikrai. Kaip du kart du. Galiu savo kepurę suvalgyt, jeigu niekas Lietuvoje nežinojo ir kalėjimo nebuvo.
Galiu savo kepurę suvalgyt, jeigu niekas Lietuvoje nežinojo ir kalėjimo nebuvo.
Kitas klausimas, ar tų įrodymų pakanka patraukti ką nors konkrečiai Lietuvoje baudžiamojon atsakomybėn? Tai, kad mūsų institucijos nesugebėjo nustatyti tų asmenų, dėl kurių kaltės Lietuva dabar patyrė reputacinę žalą – kitas reikalas.“
K.Bubnytė-Širmenė sako, kad kol konkretūs atsakingi pareigūnai nenustatyti, atsakomybė tenka Lietuvos valstybei: „Pagrindinis kaltinimas Lietuvai buvo dėl bendradarbiavimo JAV CŽA vykdytoje slaptoje vadinamoje Aukštos vertės sulaikytųjų programoje. Lietuva yra kaltinama, kad žinojo apie tokią programą, leido atgabenti sulaikytuosius, leido juos laikyti savo teritorijoje, žinodama, kas jiems potencialiai gresia ir leido juos išgabenti. Dėl šių kaltinimų Lietuvai nustatyti Europos Žmogaus teisių konvencijos pažeidimai. Jeigu Generalinė prokuratūra nustatytų konkrečius atsakingus asmenis savo tyrime, tada galėtume kalbėti apie regresą – pinigų išieškojimą iš konkretaus pareigūno. Kol kas tokie žmonės nenustatyti nei EŽTT, nei Lietuvos Generalinės prokuratūros.“
E.Kūrio nuomone Lietuvos Generalinė prokuratūra turėtų mesti didesnes pajėgas Lietuvos valstybės garbei apginti: „Prokurorus galima užjausti – ne jie sukūrė kalėjimus, jie dabar turi išsiaiškinti tai, ką iš tikrųjų labai sunku išsiaiškinti. Bet aiškintis reikia, nes tai – valstybės garbės, arba, šiuo atveju, gėdos reikalas, reputacinė žala Lietuvai jau padaryta. Bijau, kad tai yra tiktai pradžia. Ilgokai šitam tyrimui nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Buvo įsivaizduojama, kad jį galima tiesiog tirti kaip baudžiamąją bylą. Bet esminis dalykas – reikia nustatyti patį faktą, kad buvo kalėjimas ir kad į jį buvo gabenami žmonės. Lietuvos valstybė turi tai parašyti juodu ant balto. Nėr ko šiandien nustatinėti veido tarsi nieko neįvyko. Kaip kortuotojui, kuris gavo labai blogas kortas, bet visu savo veidu rodo, kad gavo labai puikias kortas. Nors žaidimas yra praloštas. Lietuvos žaidimas šiandien yra praloštas. Strasbūro teismo sprendimas – tik vyšnia ant torto, o pats tortas jau seniai yra iškeptas, visam pasauly žinomas, o mes vis dar klausiame – kaip manote, ar buvo kalėjimas? Aišku buvo. Ir jame buvo žmonės. Pažeidžiant Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus ir Lietuvos įstatymus, Konstituciją.
Problema, kad kai kurie žmonės tuo metu labai užsižaidė. Lietuvoje yra kam įvardinti jų pavardes. Žinome, kas 2003 m. buvo valdžioje. kas priėmė sprendimus – jų ratas nėra labai didelis.“
Ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris 2009 m. prarado prezidentės Dalios Grybauskaitės pasitikėjimą dėl to, kaip interpretavo NSGK tyrimo rezultatus ir atsistatydino iš užsienio reikalų ministro pareigų taip pat mano, kad dabar reikia ginti Lietuvos garbę.
Tik kita kryptimi, nei siūlo E.Kūris: „Man labai keistai skamba toks Vyriausybės sprendimas, nes yra metama dėmė visai Lietuvai, ne tik tiems politikams, kurie galbūt priėmė sprendimus, ar valdininkams, kurie galbūt priėmė sprendimus politikams nežinant. Lietuvos Vyriausybė turėjo atsižvelgti į Seimo NSGK tyrimo rezultatus – „nenustatyta faktų, kad Lietuvos teritorijoje būtų pažeidžiamos žmogaus teisės, kad užsienio piliečiai būtų buvę nelegaliai įkalinti“. Tas tyrimas supriešino daug žmonių Lietuvoje. Lietuva buvo supriešinta su JAV, su mūsų pagrindine partnere.
Lietuvos Vyriausybė, kiekvienas Lietuvos pareigūnas, kiekvienas žmogus privalėtų ginti savo valstybės garbę ir orumą. Kadangi buvo padarytas išsamus tyrimas, aš kaip pilietis, kaip tuometinis užsienio reikalų ministras pirmiausia norėčiau žinoti kur yra faktai? Įrodymai, kad Lietuvos teritorija buvo naudojama nelegaliems, nusikalstamiems veiksmams. Kaltinimas yra labai labai rimtas, aš su tuo negaliu susitaikyti, man labai gaila, kad Lietuvos Vyriausybė neparodo drąsos, kompetencijos ir pasiryžimo ginti Lietuvos valstybės garbę.
Man labai gaila, kad Lietuvos Vyriausybė neparodo drąsos, kompetencijos ir pasiryžimo ginti Lietuvos valstybės garbę.
Arba mes pasikliauname savo (NSGK) tyrimo rezultatais, juos paviešiname, paaiškiname ir giname juos prieš bet kokį pasaulio teismą – JT ar EŽTT, arba gauname faktus ir įrodymus kas priiminėjo sprendimus, kas kankino žmones ir patraukiame juos atsakomybėn. Praėjusią savaitę šią temą tarp kitų palietėme ir su prezidentu Valdu Adamkumi. Žinau, kaip jis yra asmeniškai sukrėstas. Jis neturėjo tokios informacijos ir yra įsitikinęs, kad Lietuvos teritorija nebuvo naudojama tokiems tikslams.
Lietuvos valstybės garbė turi būti nepriklausoma nuo vyriausybių kaitos, nuo politinių pažiūrų skirtumų – privalome išsiaiškinti ir patraukti atsakomybėn žmones, kurie galbūt priėmė tokius sprendimus ar priėmė juos be valstybės vadovų žinios, arba turime ginti Lietuvos orumą nepriklausomai nuo partiškumo.“
Buvusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką, 2009 m. vadovavusį parlamentiniam CŽV kalėjimo tyrimui Arvydą Anušauską taip nustebino Vyriausybės sprendimas nutraukti teisinę kovą EŽTT: „Turiu pasakyti, kad Seimo NSGK svarstant šią bylą vyriausybės atstovai demonstravo nusistatymą skųsti EŽTT nutartį. Nes pripažinimas, kad būtent tas konkretus žmogus buvo atvežtas į Lietuvą yra pagrįstas daugiau prielaidomis ir ne iki galo išslaptinta JAV Senato ataskaita. Joje viskas paslėpta po pseudonimais, slapyvardžiais. Ten nėra įvardinta kokioje šalyje, kokiame mieste, vietoje buvo įkurtas sulaikymo centras. NSGK buvo aptartas nusistatymas skųsti EŽTT sprendimą.
Kaip matome, Vyriausybė pakeitė poziciją. Lietuvos prokurorams trūksta duomenų šiai bylai ištirti, byla sustabdyta, tačiau, jeigu atsirastų naujų tikrų duomenų o ne prielaidų, tyrimas gali būti atnaujintas. Daug tyrimų visame pasaulyje buvo atlikta dėl slaptų CŽV kalėjimų, bet juose kol kas vadovaujamasi prielaidomis. Strasbūre to užteko, bet Lietuvoje neginčijamiems sprendimams priimti prielaidų, dalinių duomenų neužtenka.“
Tuo tarpu E.Kūris teigia, kad JAV Senato ataskaita yra pakankamai informatyvi: „Patį faktą, kad kalėjimas buvo nustatė ne EŽTT. Jį nustatė Seimo NSGK, o prieš 4 metus jį oficialiai urbi et orbi paskelbė JAV Senatas. Jei kas nors atidžiai skaitytų tą ataskaitą, visi užtušavimai pasidarytų labai aiškūs, (išskyrus vieną, kuris mane asmeniškai labai domintų). Kai prieš tavo akis padedami įvairūs skrydžiai, dokumentai, įvairių pareigūnų veiksmai, tampa labai aišku, kad turima galvoje Lietuva, taip pat Rumunija, Lenkija ir kai kurios kitos valstybės. Kai matai, kad skrydis iš kokios Albanijos yra į Estiją, o lėktuvas staiga nusileidžia Lietuvoje ir Lietuvos pareigūnai imasi visų priemonių, kad jis nebūtų patikrintas, kad nebūtų užfiksuota kas, kokie žmonės ten atskraidinti, tai klausimų belieka labai mažai.
Tikrai užtušuoti ten tik labai įdomūs skaičiai. Pasakyta, kad milijonai, o kiek – užtušuota. Kam ir kiek milijonų dolerių JAV pareigūnai Lietuvoje sumokėjo už palankų požiūrį į visą šią operaciją? Kas Lietuvoje įsidėjo į kišenę šiuos pinigus turėtų būti išsiaiškinta. Nes dabar situacija tokia – kažkas Lietuvoje iš to uždirbo, o kompensacijas mokės visi Lietuvos žmonės.“
2009 m. Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė turinti „netiesioginių įtarimų“ kad CŽV kalėjimas Lietuvoje buvo ir pabrėžė galimą šalies moralinę atsakomybę: „Lietuva, jeigu taip buvo, turi apsivalyti, prisiimti atsakomybę, ir atsiprašyti, ir pareikšti, kad niekada to nebus.“ Šiemet EŽTT verdiktą prezidentė pakomentavo technine-juridine pastaba: „Esame įsipareigoję Europos žmogaus teisių konvencijai, todėl privalėsime vykdyti teismo sprendimą.“
