Teisėjas TV3 Žinioms pabrėžė, kad turi būti žiūrima ne į teismus ir teisės aktus, tėvai patys turi pagalvoti, ar pakankamai laiko skyrė šeimai ir vaikams, koks buvo jų požiūris į sutuoktinį. A.Norkūnas prisiminė bylas, kuriose vaikai patys kategoriškai atsisakydavo matytis su tėvais.
Svarbiausia vaiko interesas
Jeigu vaikas nori būti su motina, tai negali būti tokio teismo sprendimo, kad jis bus paliktas tėvui.
„Teismai, priimdami sprendimus konkrečioje byloje, remiasi nustatytomis ir įrodytomis aplinkybėmis. Kai sprendžiamas klausimas, su kuo turėtų būti vaikas, pirmiausia vadovaujamasi vaiko interesais. Praktika Lietuvoje yra aiški.
Jei statistika rodo, kad vaikai dažniau lieka su motina, tai reiškia, kad toks yra gyvenimas. Pirmiausia turime sužinoti, kas geriau yra vaikui. Renkami įvairūs bylos duomenys: kokiomis sąlygomis vaikai gyveno, su tėvu ar su motina yra geresni santykiai, su kuo geresnis emocinis, fizinis, dvasinis ryšys. Visa tai turi reikšmės“, – minėjo teisėjas.
Pasak jo, tiems tėvams, kurie skundžiasi, kad jiems vaikai atitenka rečiau, pirmiausia reiktų susirūpinti vaiko gyvenimo aplinkybėmis. Gal reikia keisti santykį šeimoje, požiūrį į sutuoktinę, bendravimą. Reikia pagalvoti, kiek laiko skiriama bendravimui šeimoje ir kuo jis pasireiškia? Ar mokame draugauti su vaiku? Ar jis nori su mumis?
„Jeigu vaikas nori būti su motina, tai negali būti tokio teismo sprendimo, kad jis bus paliktas tėvui. Gal pas tėvą jis gali turėti geresnes materialines sąlygas, bet tai nereiškia, kad tai yra geriausia vaikui. Vaiko interesai apima viską“, – kalbėjo teisėjas.
Po lygiai ne visada geriau
A.Norkūno teigimu, įstatymas ir teismų praktika nenumato, kad pirmiausia turėtų būti svarstoma galimybė vaiką palikti su motina: „Taip nėra. Be šalių pateiktų įrodymų dar yra institucijų atliekama stebėsena, specialistų nuomonė ir labai svarbus yra paties vaiko pasirinkimas.
Teismas privalo atsižvelgti į vaiko nuomonę, bet tai nereiškia, kad kiekvienu atveju vaiką reikia apklausti teisme. Nuo tam tikro amžiaus daromos ekspertizės, su vaiku kalbasi specialistai ir įvertina jo supratimo laipsnį. Neretai ekspertai pateikia išvadą, kad vaikai nori būti ir su tėčiu, ir su mama. Tai yra visiškai natūralu, bet skyrybų bylose teismas turi priimti sprendimą, su kuo gyvens vaikai.“
Teisėjas pabrėžė, kad vaikui svarbu ne tik vienodai laiko praleisti su tėčiu ir mama, bet ir stabilumas: „Dabar atsiranda minčių, kad esant lygiom tėvų teisėm reikia ir laiką, praleidžiamą su vaiku, dalinti po lygiai. Ar tai atitiktų vaiko interesus, jeigu jis vieną dieną būtų su tėvu, kitą su motina? Neseniai Strasbūro teisme nagrinėtoje byloje prieš Lietuvą buvo konstatuota, kad vaiko interesus geriausiai atitinka stabili aplinka.
Neneigiant lygiateisiškumo auklėjant, mes negalime paneigti vaiko teisės į stabilumą. Toks kaitaliojimas gali būti pagrindas tolimesniems konfliktams, nes vėliau susiduriama su problemomis, kaip tokius teismo sprendimus vykdyti. Vaikas nėra daiktas, kurį galima lengvai iš vienos vietos perkelti į kitą. Yra ir neįvykdomų sprendimų, kur tėvams priteista teisė matyti vaikus, tačiau vaikai patys to kategoriškai nenori. Tokie sprendimai būna peržiūrimi.“
