„Deja, 400 m. pr. Kr. senumo šaltiniai mini šnipinėjimą kaip pakankamai įprastinę valstybių veiklą. Matyt, jis taip svarbus valstybėms, kad tarptautinė teisė nei jį draudžia, nei jo leidžia, išskyrus labai specifinius atvejus karo metu“, – Žinių radijo laidoje „Aktualioji valanda“ sakė J.Žilinskas.
Pasak jo, kiekviena valstybė savo atskiroje teisėje turi priemones bausti už šnipinėjimą, tačiau tarptautiniu lygiu tokia veikla nėra apibrėžta:
„Kai mes kalbame apie tokią plačią valstybių veiklą, tai panašus paradoksas kaip su branduoliniu ginklu: lyg ir pažeidžia, lyg ir negerai, bet lyg ir nėra nieko, ką uždrausti“, – kalbėjo J.Žilinskas.
Tarptautinės teisės eksperto teigimu, problema yra ta, kad dabartinės technologijos išsivystė gerokai greičiau už teisę ir, kalbant apie šnipinėjimą, ignoruoja geografinį ir suvereniteto kriterijus.
Informacinių technologijų specialistas Artūras Orševskis sako, kad sekti asmenis yra gana paprasta:
„Valstybės saugumo departamentas turi visas galimybes ir netgi Vyriausybės potvarkiu turi įgaliojimus gauti automatinį prisijungimą prie ryšio tiekėjų, elektroninio pašto paslaugų tiekėjų Lietuvoje.(...) Ten nėra būtent to žodžio „su teisėjo (leidimu – red.)“. Kiekvienam užklausimui galbūt reikia pateikti (leidimą – red.), bet kas patikrins, ar kiekvienas užklausimas buvo darytas su teisėjo sankcija, čia jau kitas klausimas“, – kalbėjo A. Orševskis.
Pasak tarptautinės teisės eksperto, teisėjo sankcija reikalinga, kai kalbama apie konkretų žmogų:
„Kai kalbama apie metaduomenų analizę, techniškai tai yra visai kas kita“, – masinius tarptautinius šnipinėjimus komentavo A. Orševskis.
