„Laisvė reiškia atsakomybę“, – šitaip Nobelio premijos laureatas Džordžas Bernardas Šo dar praėjusiame šimtmetyje apibūdino mūsų žodžių ir veiksmų pasirinkimo teisę. Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku, teisėju, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriumi dr. Aurelijumi Gutausku kalbame apie tai, kaip žodžio laisvė gali tapti neapykantos kalba, už kurią gresia baudžiamoji atsakomybė.
– Kiekvienam demokratinės valstybės piliečiui turbūt viena svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų teisių yra saviraiškos laisvė. Be abejo, ši teisė nėra absoliuti, tad kada teisė reikšti savo mintis ir įsitikinimus tampa neapykantos kalba?
– Nustatant leistinos saviraiškos ir draudžiamos neapykantos kalbos ribą, būtina skirti ekstremizmo ar jo skatinimo veiksmus nuo neigiamo požiūrio, reiškiamo sutrikdant, šaržuojant ar net šokiruojant. Štai visuomenėje didelio atgarsio sulaukė įvykis, kai aktoriai bažnyčioje atliko performansą, taip panaudodami metaforą, kuria buvo siekiama sukelti visuomenės diskusiją apie pedofiliją tarp dvasininkų.
Nagrinėdamas bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad bažnyčioje atlikti veiksmai laikytini saviraiška, nes savo turiniu tai buvo komercinio šou renginio reklama. Tokio tikslo – sukelti visuomenės diskusiją apie pedofiliją tarp dvasininkų – šie veiksmai, arba performansas, neatspindėjo, bent jau tokių sąsajų žvelgiant iš šalies nematyti. Tačiau net jei toks nuteistųjų tikslas ir buvo, tai jo įgyvendinimas, atsižvelgiant į pasirinktą laiką ir vietą, nebuvo proporcingas kitų žmonių konstitucinių teisių pažeidimo atžvilgiu.
Pažymėtina, kad asmenys nuteisti ne už pačią saviraišką, jos idėją, pasirinktą išraiškos formą ir būdą, bet už viešosios tvarkos pažeidimą, kuriuo sutrikdytos religinės iškilmės ir apeigos.
Neapykantos kalba yra labai platus terminas ir apima visas veikas, kurios pasireiškia asmenims naudojantis informacijos laisve arba bet kokia kita išraiškos forma. O neapykantos nusikaltimai pasireiškia ypač aiškiai išreikšta diskriminacijos ir / ar netolerancijos forma asmeniui ar asmenų grupei, apibūdinamai pagal jiems kaltininko priskiriamus tikrus ar tariamus požymius. Dėl to neigiamas pasekmes patiria ne tik konkretus nukentėjęs vienas žmogus ar keli asmenys, bet ir su tokiais nukentėjusiais save galinti sutapatinti bendruomenė.
Menininkai nuteisti ne už patį performansą, jo idėją, pasirinktą išraiškos formą ir būdą, bet už viešosios tvarkos pažeidimą, kuriuo sutrikdytos religinės iškilmės ir apeigos.
Didelis visuomenės nusistatymas prieš tam tikrais požymiais išsiskiriančias grupes sukelia nesantaiką, kurios mastas gali išaugti iki smurtinių nusikaltimų. Taip pat diskriminacija, išskyrimu grįstų pareiškimų sklaida gali sukelti didelius neramumus valstybės viduje, pvz., 2020 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjęs judėjimas „Black lives matter“, kurio tikslas – ginti juodaodžių teises, išplitęs ir į kitas valstybes.
– Pastarieji keleri metai – tikrai neeilinis laikotarpis žmonijos istorijoje, nes pandemija, karas – tai įvykiai, kurie nepalieka abejingų. Gyventojai drąsiau, atviriau reiškia savo nuomonę. Kaip viešuose sklaidos kanaluose įvertinama neapykantos kalba, jos pavojingumas?
– Neapykantos kalbos apraiškas paprastai identifikuoja įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurie dirba su žmogaus teisėmis ir advokacija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, privatūs asmenys (potencialūs nukentėjusieji), policijos pareigūnai.
Elektroninėje erdvėje taip pat patruliuoja virtualus policijos patrulis, kurio pagrindinė užduotis – nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų prevencija.
Europos Komisija drauge su „Facebook“, „Twitter“, „YouTube“ ir „Microsoft“ dar 2016 m. priėmė Elgesio kodeksą, kuriuo prisiimama įvairių įsipareigojimų, padedančių kovoti su neapykantos kurstymo internete sklaida Europoje. Kodekso pagrindinis siekis – užtikrinti, kad iš interneto būtų pašalintas neapykantą kurstantis turinys, ir apriboti prieigą prie jo. Šitaip informacinių technologijų (IT) bendrovės prisideda prie Europos Komisijos ir Europos Sąjungos (ES) valstybių narių pastangų, kuriomis siekiama užtikrinti, kad interneto platformose nebūtų galimybių plačiai paskleisti neteisėtą neapykantos kurstymą.
Jos kartu su kitomis platformomis ir socialinės žiniasklaidos bendrovėmis dalijasi atsakomybe ir didžiuojasi galimybe skleisti ir puoselėti saviraiškos laisvę visoje interneto erdvėje. Tačiau tiek Komisija, tiek IT bendrovės pripažįsta, kad neapykantos kurstymas internete daro neigiamą poveikį ne tik toms grupėms ar individams, kuriems jos skirtos, bet ir tiems, kurie kovoja už laisvę, toleranciją ir nediskriminavimą mūsų atviroje visuomenėje, ir atgrasomai veikia demokratinį diskursą interneto platfomose.
Štai prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, Lietuvos naujienų portalai tiek registruotiems, tiek ir neregistruotiems vartotojams panaikino galimybę rašyti komentarus po straipsniais ir vazdo siužetais apie aktualijas, siekdami užkirsti kelią galimam dezinformacijos plitimui, nesantaikos skleidimui, neapykantos kurstymui ir kitų nedemokratinių veiksmų eskalavimui.
Praktikoje dėl neapykantos nusikaltimų internetinėje erdvėje dažnai pasitaiko situacijų, kai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba prašo pradėti ikiteisminius tyrimus pateikdama įvairius neapykantos kalbos komentarus, paskelbtus po vaizdo įrašais socialiniame tinkle „Facebook“ ar vaizdo įrašų dalijimosi platformoje „YouTube“. Šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorams proceso veikloje privalomas generalinio prokuroro patvirtintas Ikiteisminio tyrimo dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantą kurstančios kalbos atlikimo, organizavimo ir vadovavimo ypatumų metodines rekomendacijas.
Jose nurodyta, jog neapykantos kurstymas nebūtinai turi reikšti raginimą imtis smurto ar atlikti kitas nusikalstamas veikas. Konkrečių gyventojų grupių agresyvus įžeidinėjimas, pajuoka, žeminimas valdžios institucijoms turi būti pakankamas pagrindas kovoti su neapykantą kurstančia kalba. Net ir į vieno neapykantos komentaro, kuriame išreikštas grasinimas nužudyti, paskelbimą socialinėje paskyroje reikėtų žiūrėti rimtai, o tokia veika gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Net ir į vieno neapykantos komentaro, kuriame išreikštas grasinimas nužudyti, paskelbimą socialinėje paskyroje reikėtų žiūrėti rimtai.
Taigi, kiekvieną kartą privalo būti nustatomos visos reikšmingos aplinkybės: teiginio viešumas, lingvistinė išraiška, kontekstas, pavojingumas ir poveikis visuomenei ar valstybei, faktų ir nuomonių atribojimas, leistinos kritikos ribos, o neapykantos kalba ar neapykantos nusikaltimas gali reikštis per parašytą komentarą, rašytinį pareiškimą, gestus, piešinius, vaizdo medžiagą, dainų tekstą, ženklinimą, simbolius, grafičius ir pan.
Lietuvoje teisinis reguliavimas numato baudžiamąją atsakomybę už neapykantos kurstymą. Kada ji kyla už neapykantos kalbą?
Atskiro Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnio, skirto neapykantos kalbai, Lietuvos teisės aktuose nėra, ją apima neapykantos kurstymas (BK 170 str.).
Dažniausiai baudžiamoji atsakomybė kyla už veikimą tokiais motyvais, kaip priešiškumas rasei, tautinei, etninei kilmei, lyčiai, seksualinei orientacijai, neįgalumui, religijai.
Neapykantos nusikaltimai iš esmės yra diskriminacija – nevienodas elgesys su žmonėmis, žmogaus teisių suvaržymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, grindžiamas pastarųjų asmeninėmis charakteristikomis, t. y. asmenų lygiateisiškumo pažeidimas. Neapykantos nusikaltimai išsiskiria savo požymiais ir yra priskiriami specifinei kriminalinių nusižengimų kategorijai. Kitaip tariant, saviraiškos laisvė baigiasi ten, kur jos išraiškos forma virsta rasizmu, ksenofobija, antisemitizmu, agresyviu nacionalizmu, imigrantų, tautinių, kalbinių ar etninių mažumų, religinės grupės ar seksualinės mažumos narių diskriminacija ar niekinimu.
Eurobarometro duomenimis, tiek ES, tiek Lietuvoje labiausiai paplitusi diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. Apklausos rodo, jog ES tai sudaro 53 proc. apklaustųjų. Lietuvoje neapykanta taip pat dažniausiai susijusi su seksualine orientacija ir sudaro 50 proc. visų apklaustųjų, t. y. viena iš labiausiai diskriminuojamų žmonių grupių.
Neapykantos kalbos rezultatas vienais atvejais yra akivaizdus – padarytas sveikatos sutrikdymas, sugadintas turtas, atimta gyvybė, sukeltos riaušės, vykdomi sistemingi civilių gyventojų persekiojimai ir t. t. Kitais atvejais nusikalstamo veikimo pasekmės pasireiškia daugiau kaip reali grėsmė visuomenei, kai kurstomas nepakantumas, priešiškumas, diskriminavimas arba asmenys įžeidinėjami, šmeižiami, menkinami ir pan.
– Ar šiuo metu Baudžiamojo proceso kodekse numatytų priemonių užtenka ne jų griežtumo, o pritaikymo atžvilgiu, juolab kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, kai matomi labai aiškūs nusikaltimų požymiai?
– Dabartiniu metu egzistuoja tam tikras nebaudžiamumo už neapykantos kalbą fenomenas ir tuo piktnaudžiaujama. Kai neapykantos kurstymas nesiekia pavojingumo lygio, kai taikomas baudžiamasis įstatymas ir suformuota teismų praktina, neapykantą kurstantys asmenys apskritai išvengia bet kokios atsakomybės.
Tiek ES, tiek Lietuvoje labiausiai paplitusi diskriminacija dėl seksualinės orientacijos.
Šiuo metu Lietuvoje atsakomybę dėl viešo neapykantos kurstymo numato tik baudžiamasis įstatymas. Kitos priemonės, kurių galima imtis prieš neigiamo pobūdžio informaciją, komentarus internetinėje erdvėje, kurie nepasiekia tam tikro pavojingumo lygio, – kreiptis į interneto portalo valdytoją ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dėl tokio turinio pašalinimo iš viešosios erdvės.
Dar viena iš siūlomų galimybių – asmeniui pateikti teismui civilinį ieškinį dėl garbės ir orumo pažeidimo, nors konkretus nukentėjęs asmuo neapykantos kurstymo atveju ne visuomet ir yra, o kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens.
Pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant skatinti neapykantą ar diskriminaciją.
Vienas iš galimų sprendimų, kuris padėtų išgryninti takoskyrą tarp saviraiškos laisvės ir neapykantos kalbos kaip nusikaltimo, – administracinė teisena. Ko gero, nepagrįstai pamirštamas Administracinių nusižengimų kodeksas, kurį dažnai vadiname „mažuoju baudžiamuoju kodeksu“. Pažymėtina, jog šiuo metu administracinė atsakomybė už neapykantos kurstymą apskritai nėra numatyta. Tam tikri neapykantos kurstymo veiksmai, kurie yra akivaizdžiai amoralūs, neetiški ir pažeidžia tam tikrų visuomenės grupių lygiateisiškumą, nesulaukia atsako, nes nesiekia tokio pavojingumo, kurio reikalauja baudžiamoji teisė. Neapykantos kalbos daroma žala sunkiai pamatuojama ir nepagrįstai nuvertinama.
Administracinė atsakomybė asmeniui ir nuobaudos paskyrimas būtų efektyvi priemonė: kartą sumokėjęs baudą, kitą kartą asmuo tokio pobūdžio veikų tikriausiai nedarytų.
– Kokia teismų praktika formuojama?
– Teismui tenka sunki užduotis – suderinti dvi lygiavertes vertybes: teisę į saviraišką ir teisę į lygiateisiškumą, o kartu rasti ir apibrėžti takoskyrą tarp šių dviejų vertybių. Nėra nei aiškių kriterijų, nei bendros teismų praktikos, todėl sunku orientuotis ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Akivaizdu, jog gatvėje nustatyti neapykantos apraiškas lengviau nei internetinėje erdvėje.
Vadovaujantis teismų praktika nustatyta, jog įrodinėjimo procese svarbu įvertinti asmens veiksmų skaičių (pasikartojančius veiksmus): nuolatiniai, sisteminio pobūdžio, pasikartojantys veiksmai, taip pat trunkantys ilgesnį laiką, kai sukeliama neigiama aplinkinių reakcija, vertinami kaip tyčiniai (padaryti tiesiogine tyčia) ir kaip pavojingesni. Įrodinėjimo procese reiškiant požiūrį, turi būti įvertinamas asmens supratimas išsakyti tokio pobūdžio mintis, įsitikinimus (nustatomas asmens psichinis suvokimas).
Teismai nėra linkę pripažinti neapykantos kurstymo tais atvejais, kai neapykanta netiesiogiai skatinama. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai į BK 170 str. sudėtį nepatenka komentarai, kuriais smurtas prieš homoseksualius asmenis ar asmenis, priklausančius tam tikroms tautinėms grupėms, yra pateisinamas, išreiškiamas teigiamas požiūris į tokių asmenų diskriminaciją, tačiau tiesiogiai nėra raginama imtis konkrečių veiksmų.
Komentarus rašančių asmenų prisipažinimai baudžiamajame procese dažniausiai grindžiami tuo, kad pasikarščiavo ir parašė nepadorų komentarą, norėdami tik išreikšti savo nuomonę. Asmenys paprastai sutinka, kad rašydami komentarus pasirinko per šiurkščias frazes, nesiekė kurstyti nesantaikos, susidoroti ar smurtauti, gailisi dėl to ir pasižada daugiau taip nesielgti. Pažymėtina ir tai, jog asmenų, paskelbusių neapykantos komentarų, socialinė paskyra užblokuojama ir tik ištrynus komentarus atblokuojama.
Paskelbusiųjų neapykantos komentarų socialinė paskyra užblokuojama ir tik ištrynus komentarus atblokuojama.
Profesorių kalbino Rimantė Kraulišė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovė ryšiams su visuomene, visas interviu publikuotas žurnale Teismai.lt ir Nacionalinės teismų administracijos (NTA) interneto svetainėje.
