Gal todėl taip atsitiko, kad talentingos sportininkės nueitas kelias buvo labai sunkus, sudėtingas, galiausiai – sužlugdytas.
D.Naujalytė buvo mokytojo ir trenerio Juozo Purelio auklėtinė. Ilgametės sportininkės kelias į tenisą prasidėjo ankstyvoje jaunystėje, kai mokėsi Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje.
Kartą su draugėmis Gedimino kalno papėdėje išvydo tenisą žaidžiančias merginas. Prisišliejusios prie aikštelę juosiančio metalinio tinklo smalsuolės godžiai sekė, kas ten vyksta. Tai pastebėjęs treneris J.Purelis paklausė: „Ar patinka?“ „Labai labai!“ – atsakė šios. Todėl čia ir stovi nebe pirmą kartą! Tada treneris pakvietė mergaites išbandyti, ar sugebės ilgu ir sunkiu triūsu siekti sporto aukštumų.
J.Purelis greitai įžvelgė jose perspektyvą. Pavyzdžiui, Lilija Arasimavičiūtė (vėliau – Vilkienė), baigusi Kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas), išugdė daugkartinį Lietuvos teniso čempioną Vytautą Mažeiką.
Siekdamas kuo daugiau laiko skirti talentingos auklėtinės D.Naujalytės treniruotėms, J.Purelis, kad nenukentėtų Danutės mokslas, padėdavo jai paruošti namų užduotis. Ji sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą, Ekonomikos fakultetą.
Tačiau labai sunki Danutės šeimos materialinė būklė vertė merginą ieškoti greičiau pasiekiamo pragyvenimo šaltinio. Palikusi universitetą ji įstojo į Medicinos seserų mokyklą. Ją baigusi dirbo ligoninėje.
Pareiginga, sąžininga Danutė neketino taikstytis su gydymo įstaigoje įsivyravusiu sukčiavimu. Kartais sesutės (dabar – slaugytojos), pritrūkusios ligoniui būtino vaisto, vietoj jo suleisdavo fiziologinį skiedinį. Ir būdavo ramu, nes ligonis to nežinodavo. Danutė taip negalėjo. „Ar prabilti, ar išeiti?“ – mąstė ji. Išėjo.
Kartais sesutės (dabar – slaugytojos), pritrūkusios ligoniui būtino vaisto, vietoj jo suleisdavo fiziologinį skiedinį. Ir būdavo ramu, nes ligonis to nežinodavo. Danutė taip negalėjo.
Antras ryžtingas D.Naujalytės posūkis įvyko 1969 metais. Ji staiga nustojo aktyviai sportuoti ir persikėlė į Panevėžį. Pradėjo dirbti trenere „Žalgirio“ sporto draugijoje.
Jau po kelerių metų atvežė būrelį savo mokinių į Vilniuje vykusias vaikų teniso varžybas. Žvelgiant į juos – atkakliai kovojančius, taisyklingai smūgiuojančius – rezultatai buvo akivaizdūs. Atrodė, nebe už kalnų laikai, kai teniso sportas Aukštaitijos sostinėje tikrai suklestės.
Tačiau ir vėl netikėtas posūkis D.Naujalytės kelyje.
Pastebėjusi sporto draugijoje pasireiškiančias negeroves, 1972 m. Danutė atskleidė jos vadovų – sovietinių statytinių – finansines machinacijas. Kilo didžiulis skandalas, nuskambėjęs labai plačiai. Tuo pat metu užvirė kerštas, ir D.Naujalytė buvo pašalinta iš trenerės pareigų. O sporto draugijos funkcionieriai išsaugojo savo vietas!
Danutė negalėjo susirasti darbo – niekas nenorėjo priimti „skundikės“. Bijojo.
Danutė negalėjo susirasti darbo – niekas nenorėjo priimti „skundikės“. Bijojo.
Anais sovietiniais laikais dėl mažų pajamų žmonės, siekdami išsilaikyti, įprato iš gamyklų ar kombinatų paslapčia išsinešti geidžiamą daiktą ar maisto produktą. Taip jie lengvino savo gyvenimą, nepaisydami gresiančių nuobaudų už pastebėtą nusižengimą. Tokį pusiau viešą grobstymą Danutė pamatė, dirbdama paprasta darbininke Panevėžio konservų fabrike. Nesunku įsivaizduoti, kaip ji jautėsi tokioje neįprastoje, slegiančioje aplinkoje. O kai išėjo iš fabriko…
Prasidėjo vargo etapas. Užjausdamas savo mokinę J.Purelis kas mėnesį Danutei siųsdavo savo pensiją, taip užglaistydamas beviltišką jos būklę. Tačiau atslinkus 1984-iesiems, treneris pats buvo priverstas palikti savo pareigas, tad parama Danutei sumažėjo. Pinigų jai siųsdavo ir bičiulės vilnietės – buvusios treniruočių draugės. Bet Danutė, nenorėdama jų skriausti, perlaidas grąžindavo.
Tokia ji buvo jautri.
Draugystė tęsėsi tik laiškais. Juose buvo daug pamąstymų, pajuokavimų, nusivylimų. Kartą atplėšusi voką Danutės laiške radau 200 litų, kuriuos ji skyrė savo mokytojo ir trenerio J.Purelio atminimo įamžinimui. Sujaudino iki širdies gelmių…
Užjausdamas savo mokinę J.Purelis kas mėnesį Danutei siųsdavo savo pensiją, taip užglaistydamas beviltišką jos būklę.
Bet sykį Danutės laiškai nutrūko. Ir tik neseniai paaiškėjo, kad ji jau niekada nebeparašys.
*
Danutė išsiskyrė gražiausiomis savybėmis. Buvo dvasinga, sąžininga, pareiginga, gražiai bendraujanti, nuoširdžiai besidžiaugianti savo bičiulių ir jų artimųjų sėkme. Ji buvo kovotoja ne vien teniso aikštelėje. Ji kovojo už teisingumą gimtojoje šaly, kurią mylėjo ir brangino visa esybe. Ir be galo džiaugėsi atkurta Lietuvos nepriklausomybe.
Danutė buvo pasiryžusi plėtoti teniso sportą. Ji norėjo padėti įgyvendinti prieš daug metų trenerio J.Purelio užsibrėžtą tikslą – kad Lietuva būtų teniso šalis.
Daugkartinės Lietuvos teniso čempionės D.Naujalytės gyvenimas – tai klastingos, dehumanizuotos sovietinės sistemos aukos istorija.
