Nesuderinama teisė
„Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią tarptautinės apsaugos prašytoją leidžiama sulaikyti vien todėl, kad jis neteisėtai kirto atitinkamos valstybės narės sieną, nesuderinama su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 8 straipsnio 3 dalimi“, – išvadoje teigia N.Emiliou.
Anot jo, toks sulaikymas prieštarauja ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijai, kuri neleidžia bausti migrantų už neteisėtą sienos kirtimą.
Jeigu valstybė narė patvirtina laikinąsias priemones susidarius nepaprastajai padėčiai, tai nereiškia, kad joms netaikomas joks teisinis pagrindas
Lygiai tokį patį įvertinimą, tik dėl nesuderinamumo su kitos direktyvos straipsniais, jis pateikė ir dėl Užsieniečių teisinės padėties įstatyme numatytos galimybės nepriimti prieglobsčio prašymo iš migranto, jei šis į Lietuvą bando patekti ne per tarptautinį pasienio punktą ir ne Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje.
Šios priemonės Užsieniečių teisinės padėties įstatyme buvo numatytos pernai vasarą, kai Baltarusijos autoritarinio vadovo Aliaksandro Lukašenkos sukelta krizė, kuri ES mastu buvo įvardinta hibridine agresija, pasiekė apogėjų – tuo metu šalyje jau buvo per 4,2 tūkst. neteisėtai sieną kirtusių migrantų.
Pagal šias įstatymo pataisas, nuo rugpjūčio pradžios Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai įgijo teisę grąžinti į Lietuvą patekti bandančius migrantus atgal į Baltarusiją, jei jie tai bando padaryti neleistinose vietose.
Pasieniečiams buvo palikta teisė išimtinais atvejais priimti migrantų prašymus, tokių atvejų buvo apie du šimtus. Tuo metu neįleistų migrantų skaičius nuo 2021-ųjų rugpjūčio 3 dienos viršija 8,1 tūkstančio. Tiesa, dalis užsieniečių į Lietuva galėjo bandyti patekti po kelis kartus.
Lietuvos institucijos anksčiau teigė, kad ES teisė leidžia nukrypti nuo direktyvų, jei dėl masinio migrantų antplūdžio kyla grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai. Visgi, ant N.Emiliou, tokių priemonių, kokias pritaikė Lietuva, ES teisė griebtis neleidžia.
„Jeigu valstybė narė patvirtina laikinąsias priemones susidarius nepaprastajai padėčiai, siekdama teisėto tikslo užtikrinti viešąją tvarką ir vidaus saugumą „išimtinėmis aplinkybėmis“, tai nereiškia, kad joms netaikomas joks teisinis pagrindas“, – pabrėžia jis.
Pareigų priešprieša, kai kyla krizė
Nors Teisingumo Teismas galutinės savo išvados dar nepateikė, o generalinio advokato nuomonė teisėjų neįpareigoja priimti vienokį ar kitokį sprendimą, tačiau dažnai į ją atsižvelgiama, nuomonė cituojama sprendimų tekstuose.
N.Emiliou savo nuomonėje pažymi, kad tarptautinėje teisėje visuomet egzistavo „tam tikra priešprieša“ tarp valstybės teisės kontroliuoti savo sienas užsieniečių atvykimą, ir migrantų teisės prašyti prieglobsčio.
„Pirmoji teisė šioms valstybėms suteikia galimybę griežtai kontroliuoti jų sienų kirtimą ir imtis griežtų priemonių neteisėto atvykimo atveju, o pagal antrąją teisę reikalaujama tolerancijos šioje srityje“, – teigia jis.
Anot generalinio advokato, ši priešprieša ypač paaštrėja, kai prasideda masiniai migrantų antplūdžiai, kurie atskirose Europos dalyse tapo dažnesni per pastaruosius porą dešimtmečių.
Pernai vasarą toks antplūdis įvyko ir Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje. Negana to, dėmesį atkreipė N.Emiliou, jis įvyko esant ypatingam geopolitiniam kontekstui ir buvo organizuojamas A.Lukašenkos rankomis.
„Sąjungos institucijos, įskaitant Europos Parlamentą, Europos Vadovų Tarybą ir Komisiją, iš tikrųjų konstatavo, kad šį „masinį antplūdį“ organizavo Baltarusijos vyriausybė. Ji lėktuvais skraidino trečiųjų šalių piliečius iš jų kilmės šalių, paskui juos stūmė prie valstybių narių išorės sienų“, – pažymi jis.
Išaiškinimo paprašė LVAT
Šių klausimų nagrinėjimo Teisingumo Teismo generalinis advokatas ėmėsi po to, kai Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Liuksemburge veikiantį Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje LVAT nagrinėja vieno migranto skundą dėl jo padėties Lietuvoje.
Kadangi LVAT Lietuvoje yra galutinės instancijos teismas, kilus klausimas dėl ES teisės aiškinimo, jis privalo kreiptis į ESTT, kad šis nurodytų, kaip turėtų būti traktuojamos bendrijos direktyvos, ir jas išaiškintų.
Mano nuomone, tai, kad asmuo atvyko kartu su migrantų srautu, kurį ši valstybė narė siekia suvaldyti, kad užtikrintų vidaus saugumą, nepateisina šio asmens sulaikymo
LVAT nagrinėjamoje byloje vienas iš tūkstančių migrantų yra apskundęs Lietuvos institucijų sprendimus sulaikyti jį ir nepriimti jo prieglobsčio prašymų.
Su Lietuva besibylinėjantis vyras pernai lapkritį buvo sulaikytas Lenkijoje ir perduotas VSAT pareigūnams. Jis tvirtino nežinojęs, kad iš Baltarusijos pirmiausia pateko į Lietuvą ir teigė, kad A.Lukašenkos režimo pareigūnai jam aiškino, jog kirtęs sieną jis atsidurs Lenkijoje.
Nors vyras pateikė pasą, tačiau dėl ekstremaliosios situacijos buvo laikoma, jog jis į Lietuvą pateko neteisėtai. Migrantas vėliau ne kartą prašė prieglobsčio Lietuvoje, tačiau šie prašymai nebuvo nagrinėjami.
-
Iš apgyvendinimo vietų iki šiol pabėgo beveik 1000 migrantų
-
EŽTT saugomų kubiečių „detektyvas“ Seime: VSAT sako, kad jie yra rodę padirbtus dokumentus
-
Kas laukia metus sulaikytų migrantų, kai prasivers stovyklų vartai?
-
Klaipėdos apygardos teisme – dviejų išteisintų pabėgėlių iš Jemeno apeliacinė byla
Pasieniečių prašymu, pirmosios instancijos teismas buvo pritaikęs „alternatyvią sulaikymui priemonę“ – nurodęs apgyvendinti migrantą VSAT ar kitoje apgyvendinimo vietoje, tačiau neleidžiant šios judėti kitur, nei šioje stovykloje.
Vasario mėnesį tokia pati priemonė buvo pratęsta, iki kol bus nustatyta migranto teisinė padėtis Lietuvoje, tačiau ne ilgiau nei trims mėnesiams.
Anot N.Emiliou, nors Migracijos departamentas kovo viduryje pagaliau priėmė užsieniečio prieglobsčio prašymą, ko anksčiau prašė tiek migranto, tiek VSAT atstovas, tačiau tai nereiškia, kad atitikimo ES teisei klausimo nereikia nagrinėti.
„MA buvo nelaisvėje bent nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2022 m. vasario 2 d. Taigi jis tebėra suinteresuotas, kad teismas konstatuotų galimą šios priemonės neteisėtumą. Tokia išvada jis galėtų remtis ateityje kaip reikalavimo atlyginti žalą pagrindu“, – pažymi jis.
Neteisėtas sienos kirtimas – ne priežastis apgręžti
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas N.Emiliou nagrinėja keliais aspektais, pirmiausia įvertindamas sprendimą neleisti migrantams pateikti prieglobsčio prašymų, jei jie kerta sieną neleistinose vietose.
Jo manymu ir, kaip teigiama generalinio advokato išvadoje, Europos Komisijos manymu, tokia tvarka yra nesuderinama su Procedūrų direktyva ir Teisingumo Teismo jurisprudencija.
„Tai, kad trečiosios šalies pilietis į priimančiosios valstybės narės teritoriją neteisėtai atvyko ir joje neteisėtai išbuvo ilgesnį laiką, nenurodyta tarp prieglobsčio prašymų nepriimtinumo pagrindų, išsamiai išvardytų šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalyje“, – pažymi N.Emiliou.
Užsienietis, kurio byla yra šiuo metu sustabdyta LVAT, prieglobsčio Lietuvoje prašėsi kelis kartus, tačiau jam to nebuvo leista padaryti, motyvuojant tuo, kad toks prašymas neatitinka griežtų įstatymo pataisų, apribojusių kaip, kur ir kada toks prašymas gali būti pateiktas.
Toks Lietuvos institucijų elgesys kertasi su pareiga užtikrinti žmogui teisę pasiprašyti prieglobsčio ir pateikti prašymą – atlikti du aiškiai išskiriamus veiksmus, kurie migrantui suteikia teisę į valstybės apsaugą.
„Jeigu trečiosios šalies pilietis, kaip antai MA, taip pareiškė savo norą pasinaudoti tarptautine apsauga tokioms „institucijoms“, kaip VSAT ir pirmosios instancijos teismas, jos negali ignoruoti šios aplinkybės, remdamosis tuo, kad nebuvo laikytasi nacionalinėje teisėje nustatytų prieglobsčio prašymo pateikimo (t. y. primenu, formalaus pateikimo) reikalavimų. Priešingai, jos turi atsižvelgti į tam tikras to pasekmes“, – tvirtina N.Emiliou.
Teisės ne kai kuriems migrantams, o visiems
Priimdama tokį įstatymą Lietuva iš esmės apribojo galimybes veiksmingai siekti prieglobsčio prašytojui garantuojamos apsaugos. Nors įstatyme numatytos išimtys, kur prašymus galima pateikti, kad jie būtų nagrinėjami, tačiau jos generalinio advokato neįtikino.
„Toks pilietis, kaip MA, neteisėtai atvykęs į Lietuvos teritoriją ir joje sulaikytas, neturi veiksmingos galimybės pateikti prašymo pagal šioje nuostatoje keliamus reikalavimus: pirma, iš esmės jis neturi teisės to padaryti Lietuvos teritorijoje; antra, šiuo tikslu faktiškai jis negali atvykti ir prie šios valstybės sienos, į tranzito zoną arba į tos valstybės ambasadą ar konsulatą užsienyje“, – pabrėžia N.Emiliou.
Savo atsakymuose Lietuvos Vyriausybė pabrėžė, kad pasieniečiams palikta diskrecija nuspręsti leisti migrantui pasiprašyti prieglobsčio yra pakankama, tačiau Teisingumo Teismo advokatas pabrėžia – teisė turi būti sudaryta visiems užsieniečiams, o ne tik kai kuriems iš jų.
Jo teigimu, Europos Sąjungos direktyvos neleidžia valstybėms nevykdyti savo pareigų, net ir tada, kai prie jų sienų prasideda „masinis migrantų antplūdis“.
„Nors pagal šią direktyvą tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios institucijos gali visų pirma pratęsti prieglobsčio prašymų registravimo ir nagrinėjimo terminus, pagal ją šioms institucijoms neleidžiama teisiškai ar faktiškai iš tam tikrų trečiųjų šalių piliečių atimti galimybės veiksmingai pasinaudoti šios apsaugos suteikimo procedūra“, – konstatuoja N.Emiliou.
Alternatyva sulaikymui – sulaikymas
Atskirai jis pasisako ir dėl to, kad pagal Lietuvos įstatymus migranto apgyvendinimas užsieniečių registracijos centre yra laikoma alternatyva sulaikymui. Generalinio advokato nuomone, tokia priemonė atitinka sulaikymo apibrėžimą ir yra „faktinis sulaikymas“.
Užsieniečių teisinės padėties įstatyme nurodoma, kad galima migrantą sulaikyti, jei šis neteisėtai kerta valstybės sieną nepaprastosios padėties metu, tačiau, N.Emiliou teigimu, tokio pagrindo ES Prieglobsčio direktyva apskritai nenumato.
„Neteisėto sienos kirtimo, būtent tokio, paprasčiausiai nėra Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje. Priešingai, nei teigia Lietuvos vyriausybė, šis pagrindas taip pat iš esmės neatitinka nė vieno iš šioje nuostatoje išvardytų pagrindų“, – pabrėžia jis.
Savo atsakymuose Teisingumo Teismui Lietuvos Vyriausybė tvirtino, kad toks sulaikymas atitinka direktyvoje numatytą galimybę sulaikyti migrantą, „kai tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti“.
„Mano nuomone, tai, kad asmuo atvyko kartu su migrantų srautu, kurį ši valstybė narė siekia suvaldyti, kad užtikrintų vidaus saugumą, plačiąja prasme suprantamą kaip „tvarka“, savo teritorijoje, nepateisina šio asmens sulaikymo“, – kontrargumentuoja N.Emiliou.
Anot jo, toks sulaikymo pagrindas turėtų būti aiškiai įrodomas teisme, įvertinus konkretaus žmogaus konkretų pavojingumą. Galimas neteisėtas sienas kirtimas savaime grėsmės niekaip neapibūdina.
„Valdžios institucijos negali net preziumuoti, kad kiekvienas neteisėtai į teritoriją atvykęs asmuo yra pavojingas. Priešingai, prieš prašytojui taikydamos tokią priemonę jos turi turėti nuoseklių, objektyvių ir tikslių įrodymų, patvirtinančių šį pavojingumą“, – tvirtina N.Emiliou.
Generalinio advokato teigimu, Lietuvos Vyriausybė iš esmės tai pripažino, teigdama, kad įstatyme nurodytas pagrindas sulaikymui viršija nurodytąjį ES direktyvoje, tačiau tuo pačiu tvirtino, kad esami būdai buvo nepakankami, siekiant suvaldyti migrantų antplūdį.
Ar krizė – tikrai krizė?
Visgi, N.Emiliou kyla abejonių dėl buvusios situacijos rimtumo ir ekstremalių aplinkybių.
„Nors nenoriu sumenkinti Lietuvos pasienyje susidariusios situacijos sunkumo, manau, tokia situacija nėra šiame straipsnyje nurodyti „rimti viešąją tvarką trikdantys vidaus neramumai“. Tai, kad ši valstybė narė įvedė nepaprastąją padėtį dalyje savo teritorijos, savaime nėra lemiamas dalykas šiuo atžvilgiu, antraip to straipsnio taikymas kistų pagal tai, kokias tokios tvarkos taikymo sąlygas kiekviena valstybė narė nustato nacionalinėje teisėje“, – teigia jis.
Jo manymu, išlyga, leidžianti nukrypti nuo straipsnio reikalavimų turėtų būti aiškinama griežtai ir kilusios krizės turėtų būti tokios, dėl kurių gali visiškai žlugti vidaus saugumas ir kyla didelis pavojus pačios valstybės egzistavimui – ne veltui tarp priežasčių nurodomas ir karas.
„Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad pagal jį valstybėms narėms nesuteikiama teisės nukrypti nuo Sąjungos teisės nuostatų paprasčiausiai vien pasiremiant joms tenkančia atsakomybe už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą“, – pažymi N.Emiliou.
Lietuva šioje byloje nurodė, kad vykstant masiniam antplūdžiui migrantai dažnai piktnaudžiauja prieglobsčio teise vien tam, kad galėtų laikinai naudotis prašytojo statuso teikiamomis garantijomis arba, kad galėtų patekti į Šengeno erdvę.
Vis dėlto, ši priežastis nėra pakankama, tvirtina generalinis advokatas, ir primena, kad valstybė negali grąžinti žmogaus į jo gimtąją šalį, jei jam ten kiltų grėsmė, o tokios grėsmės neįmanoma nustatyti, jei nenagrinėjamas prieglobsčio prašymas ar bent jau nevykdoma pirminė atranka.
„Valstybė narė negali atmesti šios grėsmės, todėl neįvykdo įsipareigojimų negrąžinimo srityje neteisėtai jos teritorijoje esančio trečiosios šalies piliečio atžvilgiu, jeigu prieš išsiųsdama suinteresuotąjį asmenį neišnagrinėja prašymo, kuriame jis konkrečiai teigia, kad bijo būti persekiojamas kilmės valstybėje“, – pažymi jis.
N.Emiliou primena ir tai, kad Ženevos konvencija neleidžia bausti prieglobsčio prašytojų už neteisėtą sienos kirtimą. Tuo metu Lietuvos vyriausybė pripažįsta, kad sulaikymas turėjo pasitarnauti ir kaip atgrasymo ir baudimo už neteisėtą sienos kirtimą priemonė.
„Ženevos konvencijos rengėjai (...) ne tik neleido valstybėms iš šių asmenų atimti teisės prašyti prieglobsčio remiantis šiuo pagrindu, bet, priešingai, tos konvencijos 31 straipsnyje apribojo valstybių įgaliojimus bausti juos už neteisėtą atvykimą į jų teritoriją ar neteisėtą buvimą joje“, – teigia jis.
