Mokslo tyrimai aiškiai sako, kad toks griežtas baudimas niekaip nesumažina vartojimo, o baudimo žala (kriminalinis įrašas, įkalinimo patirtis, dideli baudžiamojo persekiojimo kaštai) gali būti didesnė nei pati veika.
Seime šiuo metu yra svarstomas įstatymo projektas dėl narkotinių medžiagų turėjimo savo reikmėms be tikslo platinti dekriminalizavimo. Jeigu šie pakeitimai būtų priimti, mažo kiekio turėjimas nebebūtų baudžiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), būtų taikoma administracinė atsakomybė, kaip yra daugumoje Vakarų šalių.
Paklaustas, ką mano apie šį projektą, Linas Kuprusevičius, advokatų kontoros COBALT advokatas, teigė, kad pati kryptis dekriminalizuoti šias veikas – nedidelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą savo reikmėms – yra sveikintina, nes pagal kriminalizavimo griežtumą Europoje Lietuva užima vieną pirmųjų vietų.
Netgi tarptautinėse konvencijose, teisės aktuose bei jų komentaruose nėra rekomenduojama taikyti tokių griežtų atsakomybės priemonių, kriminalizuoti nedidelio kiekio narkotikų įsigijimą asmeniniam vartojimui. Tačiau šiuo metu pateiktame įstatymo projekte jis matąs neatitikimų.
Pasak L.Kuprusevičiaus, projektas atspindi mūsų valstybėje jau ne vienerius metus egzistuojančią chaotiškai vykdomą teisėkūrą. Kelia abejonių vien tai, kad skubama panaikinti vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį (dekriminalizuoti) ir perkelti jį į Administracinių nusižengimų kodeksą, nežiūrint, kaip toks keitimas koreliuoja su kitomis teisės normomis. Visų pirma - su narkotinių medžiagų kontrabanda, kuri liktų nepakeista. Ji yra reglamentuota 199 straipsnyje ir už ją lieka bausmė nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo nepriklausomai nuo medžiagos kiekio.
L.Kuprusevičius pateikia pavyzdį: tarkime, Lazdijuose gyvenantis vartojantis žmogus siunčiasi nedidelį kiekį kanapių iš Biržų ar Pakruojo arba siunčiasi iš Suvalkų. Iš pastarųjų atstumas žymiai mažesnis, prekė keliauja tuo pačiu būdu – paštu ar per kurjerius. Tačiau jeigu bus priimtas dabar pateiktas pakeitimų paketas neliečiant kontrabandos, už siuntimąsi iš Biržų bus tik administracinė atsakomybė, t.y. bauda iki, berods, 100 eurų, o iš Suvalkų - nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo ir tai bus laikoma sunkiu nusikaltimu. Ir tai tada, kai sienos tarp ES valstybių yra praktiškai išnykę. Tai nelogiška ir nesuderinta, reikėtų matyti visą kompleksą.
Dr. Mindaugas Lankauskas, narkotikų politikos ekspertas, teigia, kad ir ši, ir kai kurios kitos Lietuvoje taikomos baudžiamosios sankcijos Europos kontekste yra labai griežtos ir turėtų būti koreguojamos, be to, reikia žiūrėti ir į praktiką, o ne tik į įstatymo raidę. Panašų griežtumą galima pamatyti, pvz., Jungtinėje Karalystėje, bet tai visai nereiškia, kad pas juos esanti, pvz., sankcija iki 6 mėnesių už narkotikų turėjimą bus realiai taikoma. Dažniausiai taikoma tik nedidelė bauda.
Skirtingose šalyse turėjimas „savo reikmėms“ yra labai įvairiai apibrėžtas. Vieni apibrėžia per kiekius, kiti pagal turėjimo tikslą. Bet dažniausiai toks turėjimas yra dekriminalizuotas arba skiriamos nedidelės baudos.
Netgi Jungtinių Tautų (JT) dokumentuose – o nuostatos ten yra gana griežtos, į jas įeina ne tik Europos Sąjungos, bet ir, pvz., kietos linijos besilaikančios Azijos valstybės – yra rekomenduojama vartojančių asmenų nebausti, ypač įkalinimo bausmėmis. Taigi, tendencija yra dekriminalizuoti – ir JT lygmenyje, ir ypač Vakarų Europos šalyse.
Jeigu dekriminalizuosim mažo kiekio turėjimą, kaip atskirti, kuris yra vartojantis asmuo ir turi savo reikmėms, o kuris yra prekiautojas, „dyleris“?
M.Lankauskas teigia, kad visuomet galima kelti atsakomybę dėl platinimo pagal 260 BK straipsnį, tačiau tikslą, motyvą platinti yra būtina įrodyti pagal aiškius požymius. Tikslo nereikia įrodinėti tik esant labai dideliam kiekiui (pvz., kai daugiau nei 2,5 kg kanapių). J
am pritaria ir L.Kuprusevičius, teigdamas, kad teismų praktika dėl požymių, įrodančių tikslą platinti, jau yra susiformavusi, požymiai aiškiai išskirti – svarstyklės, polietileno maišeliai, pakavimo priemonės, folijos ir pan. Dažniausiai būna akivaizdu, ar žmogus sau turi pasislėpęs kokią suktinukę ar 1 gramą kanapių, ar žmogus prekiauja, turi visą įrangą. Pasak L.Kuprusevičiaus, atskirti nėra problema.
Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“, dirbančios narkotikų politikos srityje, advokacijos vadovas Girvydas Duoblys teigia, kad jo praktika rodo, kad Lietuvos policija yra pakankamai kvalifikuota, kad galėtų atskirti.
Požiūris į vartojantį asmenį Lietuvoje – ar vyraujantis paveikslas atitinka realybę?
G.Duoblys teigia, kad vartojantys asmenys pas mus yra labai stigmatizuojami: bet koks vagis eiliniam piliečiui atrodo mažiau pavojingas, nei narkotikus vartojantis asmuo.
Narkotikų vartotojas sterotipiškai įsivaizduojamas kaip visiškai degradavęs žmogus, nors tai yra visiška netiesa. Vidutinio narkotikus vartojančio asmens portretas yra apie 30 metų darbingas, gaunantis pajamas asmuo.
L.Kuprusevičias sako, kad itin neigiamas vartojančio asmens stereotipas – tai tik viena narkotikų vartojimo pusė, o jų yra labai įvairių. Vartojantys asmenys yra ir išsilavinę, ir žinomi visuomenėje asmenys, yra ir „žemiausias“ sluoksnis.
Savo praktikoje L.Kuprusevičius kaip tik mato asmenis, kurie visiškai priešingi minėtam neigiamam stereotipui. Jo nuomone, žymiai pavojingesnis yra apsvaigęs nuo alkoholio, nei nuo narkotikų.
Kad su smurtu susijusius nusikaltimus būtų padaręs apsvaigęs nuo narkotikų, jo praktikoje pasitaiko labai retai, o didžioji dalis agresyvių, smurtaujančių būna, kaip taisyklė, apsvaigę nuo alkoholio.
Narkotikais asmuo kenkia visų pirma sau, na, nepadeda ir aplinkiniams, šeimai, tačiau su juo nesusijusiems asmenims jis jokio realaus pavojaus nekelia, mano L. Kuprusevičius.
Jo praktikoje dėl disponavimo mažu kiekiu narkotikų dažniausiai įkliūna jauni 20–30 metų asmenys, studentai arba neseniai baigę studijuoti, turintys darbą, dažniausiai turintys šeimą. Ir „Ąžuoliuko“ absolventai, ir įmonių direktoriai, ir t.t .
Normalus statistinis jaunuolis, vienas iš mūsų – niekuo neišsiskiriantis visuomenės narys. Nepanašus nei į „narkomano“, nei į „nusikaltėlio“ stereotipą. Sutikęs gatvėj niekaip neatskirtum.
M.Lankauskas prisimena kiek senesnį tyrimą, kuriame analizuotas socio-demografinis portretas žmogaus, bausto pagal BK 259 ir 260 str. pirmojoje instancijoje: amžius apie 30 metų, jeigu platintojai – dažniau su žemesniu išsilavinimu, nei tie, kurie patekę už turėjimą savoms reikmėms.
Platintojui tai dažnai būna pagrindinis jo verslas, nes jo galimybės užsiimti kitkuo būna ribotos, ypač jeigu žmogus iš tos anksčiau egzistavusios labai stigmatizuotos Vilniaus vietos - taboro. Į teisėsaugos akiratį patenka būtent problemiškai vartojantys.
Tie, kurie parūko žolės klubuose, dažniausiai net nepapuola į akiratį. Jie neatitinka „narkomano“ etiketės. Jie yra nematomi. Matomi yra tie, kurie dėl narkotikų dozės daro nuosavybės nusikaltimus, vagia.
Be to, M.Lankausko nuomone, ir žiniasklaida reaguoja selektyviai: pvz., garsiojoje Matuko istorijoje buvo ypač stipriai akcentuotas metamfetaminas, o kai įvyksta panašūs įvykiai, susiję su alkoholiu – jie lyg kasdienybė: kažkas kažką padūrė, uždaužė, o pateikiama kaip eilinė naujiena neišskiriant alkoholio kaip siaubingos medžiagos, kuri paskatino žmogų tai padaryti.
Dr. M.Lankauskas sako, kad žmogų nuo deviacinio elgesio sulaiko tam tikri veiksniai. Pvz., geri santykiai su tėvais, su bendraamžiais ir pan. Jeigu tų sulaikančių veiksnių nedaug, žmogus gali turėti psichologinių problemų, kurias bando spręsti savaip. Narkotikų ir alkoholio vartojimas yra pasekmė. Ne atvirkščiai. Su sunkiaisiais narkotikais galima susigadinti savo kad ir neblogą gyvenimą, bet vartojimas yra pasekmė, ne priežastis.
Jeigu žmogui viskas gerai, jis gal bus eksperimentuotojas, bet neklimps labai giliai į vartojimą.
L.Kuprusevičiaus praktikoje, nemaža jų dalis vaikystėje ar paauglystėje turėjo psichologinių problemų, šeimoje ar dėl tėvų skyrybų ir pan. Jie kreipdavosi į psichologus, o psichologai siunčia pas psichiatrus, kurie išrašo vaistus, kuriuose yra tos pačios psichotropinės medžiagos.
Tada jaunuoliai ima ieškoti informacijos internete, dėl stigmos nenorėdami turėti įrašą dokumentuose dėl apsilankymo pas psichiatrą, susiranda augalinės kilmės medžiagas internete ir siunčiasi jas iš Indijos, Kenijos ar dar iš kažkur. Neradę savo psichologinių problemų sprendimo būdo su specialistais, yra priversti spręsti savo problemas tokiu būdu.
Ar reikėtų skirstyti psichoaktyviąsias medžiagas į „lengvąsias“ ir „sunkiąsias“ ir atitinkamai diferencijuoti baudimą?
M.Lankauskas sako nesąs tikras, ar taip reikėtų daryti, tai labiau medicininis poveikio ir žalos sveikatai klausimas. Pasaulyje yra įvairiai. Jungtinė Karalystė diferencijuoja medžiagas į A-B-C-D kategorijas, Olandija skirsto į lengvuosius ir sunkiuosius narkotikus.
Jeigu narkotikų politika, remdamasi mokslo įrodymais, orientuojasi į narkotikų žalos mažinimą vartojančiam asmeniui, tai yra visiškai nelogiška nustatyti didesnę atsakomybę už narkotikų, kurie daro didesnę žalą sveikatai, turėjimą. Turėtų būti atvirkščiai – kuo didesnė žala, tuo labiau žmogui reikia pagalbos, o ne baudimo.
Kalbant apie platinimą, yra logikos skirti sunkesnes ir lengvesnes medžiagas. Pasak M.Lankausko, problemos skiriant bausmę yra labiau dėl kiekio, nei dėl medžiagos rūšies.
Oficialioje kiekių gradavimo lentelėje, kuria paprastai vadovaujasi teismai, nedideliu kanapių kiekiu yra laikoma iki 5 g, o hašišo – iki 0,25 g. Pagal ekspertizes šiame kiekyje veikliosios medžiagos hašiše yra trečdaliu ar dvigubai daugiau negu kanapėse. Tai irgi nelogiška.
G.Duoblys teigia, kad šią lentelę reikia peržiūrėti. Koalicija „Galiu gyenti“ prieš keletą metų mėgino kelti šį klausimą Sveikatos apsaugos ministerijoje. Buvo sudaryta darbo grupė, bet grupės nariai tarpusavyje niekaip nesutarė, ką reikia sverti – ar veikliąją medžiagą, ar visą kiekį, ir sprendimai nebuvo priimti.
Pasak jo, estai paėmė 10 „dozių“ kaip atskaitos tašką ir laikosi logikos, kad vartojančiam asmeniui geriau kuo rečiau lankytis kriminalinėje platintojų aplinkoje ir neiti ten dėl 1 „dozės“. Tada į 10 „dozių“ kiekį žiūrima kaip į mažą kiekį savo reikmėms, o jeigu daugiau nei 10 dozių, taikomos sankcijos.
Britų profesorius David Natt, vertinęs medžiagų žalą asmeniui ir visuomenei, žalą vienareikšmiškai žalingiausiu iš 20 tirtų psichoaktyviųjų medžiagų laiko alkoholį. Jeigu skirstytume į „lengvas“ ir „sunkias“ medžiagas, alkoholis pagal D.Natt patektų prie sunkiųjų. Marihuana yra aštuntoje vietoje, o paskutinėje 20-toje vietoje – haliucinogeniniai grybai.
M.Lankauskas sako, kad dabartinis Lietuvos skirstymas, sąrašai, nėra visiškai savarankiškai sukurti. Tai JT konvencijos ir jų sąrašai, sudaryti dar 1961 m („psichotropikų“ – 1971 m.). O tuo metu buvo visai kitoks suvokimas. Alkoholis buvo plačiai paplitusi medžiaga ir jo niekas nesiruošė drausti. Konvencijų komentaruose buvo rašoma, kad vertinamas medžiagos pavojingumas, bet tai netaikoma alkoholiui ir tabakui.
M.Lankausko vertinimu, tai yra jau pasenęs požiūris, ir jeigu skirstymas būtų daromas dabar, pagal naujausius mokslo duomenis ir be politikavimo, galbūt sąrašai atrodytų kitaip. Beje, kanapes JT jau perkėlė iš IV-to sąrašo, kuriame yra medžiagos, neturinčios ar beveik neturinčios terapinės vertės, į I-mą sąrašą, kuriame yra medžiagos su galimu platesniu medicininiu panaudojimu. Turbūt suprantama, kodėl tai įvyko: yra daug valstybių, kurios ėmė medicininiais tikslais naudoti kanapes, įskaitant jau ir trisdešimt kelias JAV valstijas, net ir tas, kurios nėra legalizavusios kanapių vartojimo.
Kokios narkotikų politikos laikosi Lietuva?
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas parengė, pasak G.Duoblio, pažangią valstybinę narkotikų prevencijos ir kontrolės programą 2018–2028 metams, kuri 2018 m. Seime buvo patvirtinta. Šioje programoje numatytas ir mažo kiekio turėjimo dekriminalizavimas bei pagalbos vartojančiam asmeniui stiprinimas. Už jos patvirtinimą balsavo net 101 Seimo narys („prieš“ balsavo vienintelė A. Širinskienė), tačiau dabar vis tiek kyla esminių klausimų dėl šiuo metu pateikto dekriminalizacijos projekto. Ar tai reiškia, kad Seimo nariai dažnai keičia pažiūras, ar balsuoja nežinodami ir neskaitę?
M.Lankauskas mano, kad balsuoja neskaitę, nes programos 97.1 punkte labai aiškiai parašyta: „mažiau pavojingų, su narkotikų disponavimu susijusių veikų dekriminalizavimas“.
Be to, dalis viešos politikų retorikos – tai politinė kova, kuri vyksta labiau įsitikinimų ir emocijų, o ne argumentų, lygyje. L. Kuprusevičius juokauja, kad dekriminalizavimo projektas trumputis, tai jį, matyt, perskaitė visi, o programa - rimtas ir ilgas dokumentas, tai kažin ar bent 10 proc. Seimo narių perskaitė.
Mažo kiekio narkotikų turėjimo dekriminalizavimas – ne tas pats, kas legalizavimas.
Neretai girdime, kad „dekriminalizavimą“ politikai tapatina su „legalizavimu“, ar bent jau nuogąstaujama, kad dekriminalizavimas veda link visiško narkotikų legalizavimo.
Dr. M.Lankauskas sako, kad nagrinėdamas viešąjį diskursą apie kanapes, pastebėjo, kad prieš penkerius metus „dekriminalizacija“ buvo retas žodis, labiau sutinkamas profesionalų diskusijose. Tačiau pastaruoju metu ir pats „dekriminalizavino“ terminas žymiai dažniau vartojamas, ir jau pradedama suprasti, kad tai ne tas pats, kas „legalizavimas“.
M.Lankauskas teigia, kad kai kuriose valstybėse ar JAV valstijose, kurios dekriminalizavo, vėliau buvo legalizuotos kanapės. Tačiau kitose – ne.
Europoje tokios tendencijos visiškai nėra. Pvz., norvegai dekriminalizavo, sakydami, kad remiasi Portugalijos praktika, bet griežtai pasakė, kad tikrai nelegalizuos ir į narkotikų problemą žiūrės per žalos mažinimo prizmę.
Pasak Dr. Lankausko, vienintelė Europos valstybė, kuri kalba apie kanapių legalizavimą, yra Liuksemburgas. Tik neaišku, kaip jie apeis JT konvencijas, kurios draudžia tai daryti. Taip, Kanada legalizavo kanapes, taip pat Urugvajus, kai kurios JAV valstijos, ir tai padarė remdamosi referendumais.
L.Kuprusevičius sako, kad dekriminalizavimas yra labiau teisinė sąvoka. Anksčiau buvo požiūris, kad arba yra baudžiamoji atsakomybė, arba visai nebaudžiama. Kito varianto negalėjo būti. Dabar, kai šia tema nuolat diskutuojama ir viešai, matyt, sąvokų atskyrimas aiškėja. Jo vertinimu, žodis „legalizavimas“ politikų retorikoje yra, viena vertus, sustiprinta baimė, o kita vertus, teorinėje schemoje po dekriminalizavimo kitas žingsnis galėtų būti legalizavimas, jeigu jis būtų svarstomas. Bet automatiškai tai nėra legalizavimas. Be to, ir legalizavimo gali būti įvairių lygių, pvz., dalinis, gydymo tikslais griežtai gydytojo paskyrimu ir pan.
G.Duoblys teigia, kad legalizavimo klausimas yra per daug sudėtingas, visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, kokiu tikslu legalizuoti. Vienas iš dekriminalizavimo motyvų yra tai, kad nuo 2017 m. baudžiamąją atsakomybę gavo beveik 9000 jaunų žmonių, mes kriminalizuojam jaunimą už su smurtu nesusijusį prasižengimą, kuris nelabai kelia žalos visuomenei, išskyrus tuos retus atvejus, kai formuojasi priklausomybė. Pasak L. Kuprusevičiaus, visa esmė, kad nuo to esamo kriminalizavimo niekas nesikeičia. Kriminalizavimą galima būtų palikti, jeigu dėl jo sumažėtų vartojimas.
Tačiau skaičiai aiškiai rodo, kad jis nedaro jokios įtakos vartojimui – advokato praktikoje bylos dėl mažo kiekio turėjimo savo reikmėms yra kasdienybė, nes žmonės vartoja ir jokia baudžiamoji atsakomybė neveikia, nors ir daugybę metų bausmės prirašytum į BK. Politikai ir visuomenė pervertina baudžiamosios teisės galimybes keisti elgesį. Daugiau įtakos daro socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Gaila, bet dažnai šie veiksniai ignoruojami, nes neteisingai tikima, kad sugriežtinus bausmes gausi greitą rezultatą.
