„Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros“, – rašoma laiške. Išeitų, kad dabar tokių istorikų nėra. Todėl sunku patikėti, kad pripažindama, jog jos nuomonė esą Adolfas Ramanauskas-Vanagas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, buvo klaidinga, kad ji gailisi dėl skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje, yra nuoširdūs.
Galimų teismų akivaizdoje, apie kuriuos prakalbo A.Ramanausko-Vanago duktė, toks pareiškimas gali būti tik siekis išvengti realiai gresiančios baudžiamosios atsakomybės arba sulaukti jos švelnesnės. Tai mūsų laidai sakė baudžiamosios teisės ekspertas.
„Tokios nusikalstamos veikos, kurios susijusios su šmeižimu ar garbės ir orumo gynimu, baudžiamojoje teisėje yra persekiojamos tik esant nukentėjusio asmens prašymui. Nukentėjusiojo iniciatyva yra lemiantis elementas tokiai baudžiamajai justicijai. Tai, jeigu nukentėjęs asmuo iš tikrųjų patiki to atsiprašiusio žmogaus nuoširdumu ir tokio baudžiamojo kaltinimo nereiškia, toks veiksmas gali būti laikomas siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Teismui tai galėtų turėti baudžiamosios atsakomybės parinkimo požiūriu įtakos, žinoma. Bet mes kalbame tik tuo atveju, jei teismas patikės, kad tas elgesys yra nuoširdus, o ne formalus siekis užbėgti kažkam už akių ar išvengti kažkokios atsakomybės“, – sakė Vilniaus universiteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas dr. Remigijus Merkevičius.