Tokios įžvalgos nuskambėjo VU Teisės fakulteto organizuotoje diskusijoje „Seimo rinkimai 2016: teisinė sistema ir politinių partijų programos“, skirtoje aptarti politinių partijų programų dalis, susijusias su teisine sistema.
Politinių partijų programų nuostatas komentavo VU Teisės fakulteto dėstytojai Gintautas Bartkus, doc. Remigijus Merkevičius, prof. Tomas Davulis, prof. Valentinas Mikelėnas, prof. Vytautas Mizaras, prof. Vytautas Nekrošius.
Partijų programos yra labai skirtingos. Vienose bandoma aptarti tik tam tikrus, matyt, partijų nuomone, svarbiausius reiškinius. O štai keturių partijų – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) – programos išsiskiria savo apimtimi ir, daugiau ar mažiau, bandymu nuosekliai aptarti esamą situaciją visose visuomeninio gyvenimo srityse. Tačiau ir jos neišvengia problemos, būdingos mažesnių partijų programoms – kalbėjimu tik apie tai, ką reikia pasiekti ir nekalbėjimu (ar nežinojimu), kaip tai padaryti.
„Teisinės sistemos dalyse trūksta sisteminio požiūrio, naujų idėjų. Tokį įspūdį sustiprina ir pasitaikantis neteisingas faktinės situacijos vertinimas. Pavyzdžiui, viena partijų siūlo trumpinti teisminio proceso trukmę, tačiau pagal šį rodiklį Lietuva yra viena geriausiai atrodančių Europoje ir pasaulyje.
Juk teisminio proceso trukmė turi užtikrinti šalių rungtyniškumą procese ir garantuoti procedūrinio teisingumo standartus. Todėl siūlymas tvarkyti tai, kas nėra akivaizdi šios dienos problema, gali reikšti tik naujų problemų sukūrimą“, – teigė VU Teisės fakulteto profesorius V.Nekrošius.
Partijų programose yra ir standartinių šūkių, tikriausiai keliaujančių iš vienos programos į kitą. Jos siūlo stiprinti teismų sistemos bei prokuratūros nepriklausomumą, advokatų ir notarų paslaugų prieinamumo didinimą ir įkainių mažinimą. Tokie abstraktūs siūlymai, pasak teisininkų, nepasako nieko, nes, pirmiausia, nėra atskleidžiama problemos esmė (ir ar ji yra iš tikrųjų), taip pat nepasakoma, kas, konkrečiai turi būti atlikta problemai išspręsti.
Pavyzdžiui, vietoj kalbėjimo apie prokuratūros, kaip sistemos, nepriklausomumą, reikėtų atkreipti dėmesį į prokuroro, vadovaujančio nusikaltimo tyrimui, nešališkumą. Ar gali aukštesnis prokuroras (o jei gali – kokiais būdais) daryti įtaką kito prokuroro sprendimams?
Aptartos ir kai kurios akivaizdžiai abejotinos idėjos, diskusijos metu pavadintos, „nesąmonių kampeliu“. Jo viršuje yra „Drąsos kelio“ politinės partijos siūlymai panaikinti Teisėjų garbės teismą bei „pertvarkyti Konstitucinio teismo jo paties antikonstituciškai priimtas įstatymų leidėjo funkcijas“.
Nuo šių neatsilieka ir siūlymai sugriežtinti bausmes už nužudymą (kai jau pagal galiojančius įstatymus už nužudymą asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Nuo šių neatsilieka ir siūlymai sugriežtinti bausmes už nužudymą (kai jau pagal galiojančius įstatymus už nužudymą asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos); „užtikrinti, kad už korupcinio pobūdžio nusikaltimus būtų siūlomos ir skiriamos šiuo metu nustatytų baudų vidutinį dydį siekiančios baudos“ (pamiršta, kad teismai yra nepriklausomi ir baudas skiria vertindami įvairias, su konkrečiu nusikaltimu susijusias, aplinkybes); teisėjams taikyti griežčiausias sankcijas ir panašiai.
Vilniaus universiteto lektorius, advokatas Gintautas Bartkus atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva yra viena iš daugiausiai teisės aktų priimanti valstybė Europos Sąjungoje.
Vien Teisingumo ministerijos specialistai 2015 metais parengė 318 įstatymų projektų ir 319 Vyriausybės nutarimų projektų.
Neretai bet koks atsakymas į visuomenėje iškilusias problemas yra skubotas seno teisės akto taisymas ar naujo teisės akto sukūrimas.
Tai skatina teisinės sistemos nestabilumą, sudėtingumą ir sukuria situaciją, kai neįmanoma racionaliai veikti, nepažeidžiant vienos ar kitos abejotinos taisyklės. Tokia gausa teisės aktų ir nutarimų dažnai reiškia problemas, susijusias su teisėkūros procesu arba, kitaip sakant, su teisinio reguliavimo kokybe.
TS-LKD, LRLS, LSDP, LVŽS, Darbo partija (DP), Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) (LLS) įvardija teisėkūrą kaip svarbią veiklos sritį, tačiau pastarosios dvi – DP ir LLS teisėkūros priemonių toliau reikšmingai neanalizuoja. Partija Tvarka ir teisingumas (PTT), „Drąsos kelias“ politinė partija (DK), Lietuvos žaliųjų partija (LŽP), Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA) ir kitos dėmesio teisėkūrai neskyrė.
Tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), tiek Europos Komisija yra parengusi taisykles ir rekomendacijas, kaip reikia užtikrinti kokybišką teisėkūros procesą. Remiantis jomis, kokybiškas teisėkūros procesas turi būti grindžiamas: įrodymais pagrįsta teisėkūra, kaštų ir naudos analize, galiojančių teisės aktų monitoringu ir vertinimu, teisės aktų konsolidavimu, kodifikavimu ir supaprastinimu ir administracinės naštos mažinimu.
VU Teisės fakulteto docentas, advokatas Remigijus Merkevičius pastebėjo, kad partijos programose nėra vientisos baudžiamosios justicijos politikos. Tai stebina, nes pastaruoju metu šioje srityje buvo akivaizdžiai didelis aktyvumas. Baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksai keisti net 60 kartų.
Nėra atsakymų ir į aktualias problemas, pavyzdžiui, procesinės prievartos naudojimą, kai sulaikymas ar kitos prievartos priemonės taikomos pernelyg plačiai. Tačiau yra daug abejotinų siūlymų, kurie, net jei ir bus įgyvendinti, neturės reikšmingos įtakos kriminogeninei situacijai. Tarkim, viena partija siūlo sukurti pedofilų registrą, kuris būtų kone visų problemų sprendimas. Kita, teisingai pastebėdama, kad kalinių skaičius Lietuvoje yra labai didelis, siūlo statyti daugiau kalėjimų, o baudžiamojo proceso trukmę spartinti informacinių technologijų pagalba.
„Net kelių partijų siūlymas turėti ypatingąjį prokurorą korupcijai kelia abejonių, kol nėra pasakoma, kaip tas prokuroras veiks. Ar jis pats rinks įrodymus, ar paves kitiems, kas jį skirs, kokias bylas jis nagrinės? Ar tai naujai atgimęs filmų herojus komisaras Katanis ar Seimo narių užgaidas vykdantis pasiuntinukas?“ – kėlė klausimus Remigijus Merkevičius.
VU profesorius Vytautas Mizaras pasigedo sisteminio požiūrio į žmogaus teises. Politinių partijų programoms būdingas selektyvus požiūris: tam tikras žmogaus teises sureikšminti, tam tikras ignoruoti. Visos žmogaus teisės turi būti vienodai gerbiamos ir saugomos. Diskriminavimas negalimas bet kokias pagrindais.
„Nuosekliausios programos dėl žmogaus teisių yra LRLS ir LSDP, pasisakančios už valstybės pareigą užtikrinti bet kurias žmogaus teises, o LSDP dar ir akcentuoja labai svarbų momentą – edukaciją žmogaus teisių srityje. TS-LKD programos teigiamas bruožas – ypatingas dėmesys nediskriminavimui socialinėje srityje, socialinių teisių užtikrinimui. Deja, nė viena partija nepasisakė apie opias Lietuvos problemas, susijusias su nepalankiais Lietuvai Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, ypač – lyties keitimo klausimais. Tik LRLS ir LSDP skyrė dėmesio neapykantos nusikaltimų mažinimui“, – teigė profesorius V.Mizaras.
V.Nekrošius, apžvelgdamas teisinių institucijų veiklos klausimus, pasigedo atsakymo: kaip bus pasiekti programose užsibrėžti tikslai? Lyginant su kitų partijų programomis, matyti tik LSDP ir TS-LKD partijų bandymai atsakyti į klausimą „Kaip?“.
Ar šios problemos – net jei ir pripažintume, kad tai problema – sprendimas turėtų kokios nors reikšmės teisinėms institucijoms? Greičiausiai, ne.
Kai kur suabejota, ar partijos žino realią situaciją teisinėse institucijose. Pavyzdžiui, kaip naujovė siūloma teismų ir teisėjų specializacija. Tačiau tam tikra specializacija teismuose jau egzistuoja. Taip pat siūloma viešinti teismų sprendimus, kai šiandien dauguma teismų sprendimų jau yra lengvai pasiekiami elektroninėje erdvėje. Iškeliama tariama įtrauktų į sąrašus, bet nepraktikuojančių advokatų problema (tokių yra apie 700). Ar šios problemos – net jei ir pripažintume, kad tai problema – sprendimas turėtų kokios nors reikšmės teisinėms institucijoms? Greičiausiai, ne.
VU profesorius, advokatas Valentinas Mikelėnas pastebėjo, kad tarp politinių partijų narių mažai teisininkų, todėl parengtose programose trūksta sisteminio požiūrio, gilesnės analizės ir šiuolaikiškų iniciatyvų. Išeitis būtų platesnės diskusijos su teisininkų bendruomene ir pasitelkimas teisininkų, kurie, nors nebūdami partijos nariais, sutiktų padėti.
Nė vienos partijos programoje nėra kalbama apie asmens autonomijos principą. Atvirkščiai, skelbiamos iniciatyvos šią laisvę riboti tai vienoje, tai kitoje srityje. Kai kurios siūlomos iniciatyvos ne tik neracionalios, bet ir prieštarauja Europos Sąjungos teisei bei Lietuvos Konstitucijai.
Politinių partijų programose abejonių kelia ne tik smulkmeniškumas, bet ir daugiau beprasmių siūlymų: vartotojo apsaugą žadama ir toliau plėtoti, nors, įvertinus dabartinį reglamentavimą, vartotojas yra apsaugotas net labiau nei darbuotojas, vartotojo apsauga jau yra beveik maksimali; siūloma dvigubai pagreitinti prisijungimą prie elektros tinklų; taip pat siūlymas peržiūrėti sutartis dėl prekybos žemės ūkio produktais – šią sritį reikėtų palikti privatinei teisei ir reguliuoti vadovaujantis tokiais pačiais principais, kaip reguliuojamas pirkimas – pardavimas.
Diskusijos dalyviai sutiko, kad būtinas didesnis teisinės akademinės bendruomenės įsitraukimas ir pagalba partijoms formuojant savo programas ir ypač – rengiant būsimos Vyriausybės programą.
