R.Juška kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti užsienio reikalų ministro 2014-03-07 įsakymą, kuriuo konstatuota, kad, nepriimtinai elgdamasis viešojoje erdvėje, interviu žiniasklaidai skleidęs tikrovės neatitinkančias žinias apie Lietuvos institucijas, jis padarė tarnybinį nusižengimą, diskreditavo valstybės tarnybą, ir skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.
Pasak pareiškėjo, tarnybinio tyrimo komisijos išvada, kuria buvo remiamasi skiriant papeikimą, yra neišsami, neobjektyvi, Komisija esą nenustatė, kurie teiginiai buvo jo, o kurie – žurnalistų interpretacijos.
Išsakydamas savo nuomonę žiniasklaidos priemonėms apie Lietuvos valstybės institucijas, pareiškėjas tvirtina neskleidęs tikrovės neatitinkančių žinių, nediskreditavęs valstybės tarnybos, o tik išreiškęs savo nuomonę, už kurią neturėtų būti baudžiamas. Draudimas išsakyti savo nuomonę, R.Juškos įsitikinimu, yra tiesioginis demokratijos principų, žodžio laisvės, cenzūros draudimo pažeidimas.
Nuobaudą skyrė teisėtai
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs šią administracinę bylą, priėjo išvadą, kad R.Juškai tarnybinė nuobauda skirta teisėtai, užsienio reikalų ministro įsakymas dėl jos skyrimo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tiksliu jų teisiniu vertinimu, todėl atmetė skundą kaip nepagrįstą.
Teimas atkeipė dėmesi, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui, aukščiausio rango diplomatui teigti, kad „arba VSD pats padarė nusikalstamą veiką, arba žino, kas tai padarė, ir dengia, slepia tuos, kurie padarė“, yra netoleruotina.
Rašoma, kad teismas sutiko su R.Juškos argumentu, kad diplomatas turi teisę reikšti nuomonę, duoti žiniasklaidai interviu, tačiau pabrėžia, kad tokio aukšto rango diplomatui tai daryti reikėtų itin atidžiai ir atsakingai.
Teismas pritarė Komisijos išvadoje pateiktiems teiginiams, „kad diplomatui, ypatingai turinčiam nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro diplomatinį rangą, visuomenė taiko padidintus moralės normų laikymosi reikalavimus ir teisėtus lūkesčius, kurių tikimasi iš statutinių pareigūnų tiek jų tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu, todėl vieši pasisakymai, nors atlikti ir ne darbo metu, reiškiant nepasitikėjimą aukščiausiomis Lietuvos institucijomis, žemina jų autoritetą, pasitikėjimą jomis“.
Taip pat teismas atkeipė dėmesį į tai, kad, vykstant ikiteisminiam tyrimui, aukščiausio rango diplomatui teigti, kad „arba VSD pats padarė nusikalstamą veiką, arba žino, kas tai padarė, ir dengia, slepia tuos, kurie padarė“, yra netoleruotina.
