Kaip rašoma pranešime, ieškovė ieškinyje nurodė, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės sklype, valdomame ir naudojamame nuomos sutarties, sudarytos su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pagrindu, vykdo sandėlio, kapitalinį remontą. Sandėlio kapitalinis remontas yra vykdomas pagal projektavimo įmonės 2016 m. parengtą kapitalinio remonto techninį projektą, kuriam buvo gautas statybą leidžiantis dokumentas – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas.
„Projekto tekstinėje dalyje buvo nurodyta, kad prieš kapitalinio remonto darbų pradžią, sandėliuojamos medžiagos / produktai, kurios reaguoja į lietų ar kitokius kritulius bei saulės poveikį, iš Sandėlio bus perkeltos į laikinas palapines, kurios apsaugotų nuo atmosferos poveikio. Remiantis Projektu, atitinkamuose žemės sklypuose, kurių didelę dalį dengia dangos (aikštelės), pagal supaprastintus statybos projektus ir gautus Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos rašytinius pritarimus, 2016 m. buvo sumontuotos trys laikinos tentu dengtos surenkamų metalo konstrukcijų palapinės, kuriose Sandėlio kapitalinio remonto laikotarpiu sandėliuojami grūdai. 2019-07-31 ieškovė gavo atsakovės surašytus savavališkos statybos aktus, ir šių aktų pagrindu pateikti privalomieji nurodymai pašalinti statybos padarinius. Ieškovė ieškiniu prašė atsakovės priimtus savavališkos statybos aktus ir privalomuosius nurodymus panaikinti“, – rašoma pranešime.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Ji nurodė, kad statinio projekto pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalyje numatyta tik statinio požymių neturinčių palapinių įrengimo galimybė, nenustatant palapinių – statinių statybos sąlygų.
Byloje esminis ginčas kilo dėl to ar ginčo objektai, ieškovės įvardijami palapinėmis, atsakovės – sandėliais, laikytini nekilnojamaisiais daiktais, nes nuo to priklauso, ar pagrįstai atsakovė šiuos objektus laikė neteisėtai pastatytais statiniais ir ar pagrįstai surašė ginčijamus savavališkos statybos aktus bei privalomuosius nurodymus.
Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, išanalizavęs teisės aktus, reglamentuojančius statinio sąvoką, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant dėl ginčo objektų mobilumo ir galimybės lengvai juos perkelti į kitą vietą, būtina remtis ne tik gamintojo techniniais dokumentais, tačiau atsižvelgti ir į kitus šių objektų požymius, leidžiančius pripažinti juos nekilnojamaisiais daiktais – o būtent galimybę juos naudoti pagal paskirtį išmontavus, perkėlimo į kitą vietą sąnaudas ir kt.
Teismas pažymėjo, kad Ieškovės naudojimo vietoje montuojami ginčo objektai yra ypač didelio ploto, jų laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, juos būtina išardyti. Tokius objektus išardžius, prarandama jų paskirtis, nes išardytų jų negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jie turi būti iš naujo montuojami.
Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad ginčo objektai (palapinės) yra nekilnojamieji daiktai, todėl yra laikomi statiniais, ir atsakovė, nustačiusi, jog palapinės pastatytos be privalomų statybą leidžiančių dokumentų, turėjo teisėtą pagrindą dėl šių statinių surašyti ginčijamus savavališkos statybos aktus ir privalomuosius nurodymus. Todėl Ieškovės ieškinį atmetė.
Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.
