Teismo psichologo veiklos tikslas – apsaugoti vaiką nuo traumuojančio poveikio teismo procese ir kartu padėti teisėsaugos institucijai surinkti su byla ar įvykiu susijusią informaciją, būti kvalifikuotu tarpininku tarp vaiko, jo šeimos narių, artimųjų, atstovo ir teisininko.
Tai – tik sausa formuluotė. Tačiau jei teismo psichologės kabineto sienos imtų kalbėti, sugraudintų net ir kiečiausią širdį.
Domino baudžiamosios bylos
„Besirinkdama magistro studijas labai domėjausi teise, tad Lietuvos teisės universitete pasirinkau teisės psichologijos magistro studijas. Jas baigiau 2004 metais.
Dar bestudijuodama pajutau, kad man įdomiausios baudžiamosios bylos, kriminologija, versijų kėlimas, ieškojimas, paaiškinimai.
Visa tai, beje, man dabar padeda darbe. Juk psichologinių žinių mes turime daug, bet apklausos yra ir loginio ryšio ieškojimas, o nekaltas klausimas gali nuvesti į tai, kas slepiasi už vaiko pasakojimo“, – kalbėjo A.Augaitienė.
Nors studijas specialistė baigė senokai, tačiau darbą teisme pradėjo tik 2014 metais – tada, kai Lietuvos apygardų teismuose buvo patvirtinti teismo psichologų etatai.
Pamačiusi skelbimą apie tai, kad ieškomas toks specialistas, moteris į darbo pokalbį nuėjo iš karto. „Tai buvo mano gimtadienio rytas“, – prisiminė A.Augaitienė.
Iki 2014 metų vaikus teisme apklausdavo pats teisėjas, o jei ikiteisminį tyrimą pradėdavo policija – pareigūnai.
Tokia praktika visų pirma buvo žalinga vaikui. Patyręs nevaikiškus išgyvenimus, kartais – prievartą šeimoje, nuskriaustas savo pačių artimiausių žmonių nepilnametis ar net mažametis turėdavo stoti prieš teismą lygiai taip pat, kaip ir suaugęs proceso dalyvis.
Apklausti vaiką, ypač baudžiamojoje byloje, buvo iššūkis ir teisėjams. Tam, kad vaikas kalbėtų, visų pirma reikia prisibelsti iki jo širdies, užglostyti jo baimę, pagaliau – paaiškinti, kas yra teismas ir kodėl vaikas čia atsidūrė.
Bylą užvertė dešimt kartų
Nepaisant to, kad A.Augaitienė buvo pasirinkusi teisės psichologijos magistro studijas, domėjosi baudžiamąja teise, pirmoji akistata su būsimu darbu ją šokiravo.
„Lietuvoje dar nebuvo teisminės praktikos, todėl ir aš, ir kiti naujai pradėję dirbti teismo psichologai mokėmės iš užsienio patirčių, teko stažuotis Norvegijoje. Taip pat skaičiau ir jau išnagrinėtas bylas – kad susipažinčiau su teismuose nagrinėtomis situacijomis.
Prisimenu save pirmą mėnesį, kai atsiverčiau jau išnagrinėtą bylą. Tai buvo situacija, kai prieš vaikus ne vienerius metus vykdyti tam tikri nusikaltimai, tarp kurių – ir seksualinė prievarta, fizinio skausmo sukėlimas.
Skaitydama bylą ją užverčiau gal dešimt kartų. Pati sau sakiau: aš negalėsiu dirbti.
Skaitydama tą bylą ją užverčiau gal dešimt kartų. Pati sau sakiau: aš negalėsiu dirbti. Bet tai buvo išnagrinėta byla, istorija, jau nugulusi popieriniuose lapuose. Kai ateina vaikai, kai tenka viską išgirsti gyvai, tai jaudina ir paliečia trimis šimtais procentų stipriau, nei skaitytum bylą“, – emocijų neslepia A.Augaitienė.
Apklausiamų vaikų – šimtai
Kai pirmaisiais darbo metais psichologės klausdavo, kas jos darbe sunkiausia, ji įvardindavo atsiribojimą nuo emocijų.
„Dabar profesionalumo užtenka, bet yra be galo didelis krūvis. Labai nenoriu, kad vaikų apklausos taptų kiekybinės, o ne kokybinės“, – sakė A.Augaitienė.
Darbo krūviai išaugo dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tik patvirtinus teismo psichologo etatus buvo manoma, kad jie padės teisėjams sunkiose baudžiamosiose bylose, kada vaikas tampa nusikaltimo auka.
Tačiau realybė pasirodė kita, ir per metus visoje apygardos teritorijoje apklausiamų vaikų skaičius išauga maždaug šimtu. Taip yra todėl, kad teismo psichologo darbą įvertino bei suprato teisėjai, todėl jų pagalbos prašoma net civilinėse, pavyzdžiui, skyrybų bylose.
„Patys teisėjai pamatė naudą – vaikas atviriau kalba, jo parodymai yra patikimesni. Situacijų būna pačių įvairiausių. Kartais vieną apklausą atlikti užtenka vienos-dviejų valandų, o kartais gali prireikti ir pusdienio. Jei vaikas turi specifinių raidos, intelekto, kitų pažintinių procesų sutrikimų, apklausai pasiruošti prireikia ženkliai daugiau laiko, tad ji iš pirmo karto gali ir nepavykti“, – apie savo darbą pasakojo A.Augaitienė.
Klausimus perduoda teisėjas
Pašnekovė sako, kad žodžiais nusakyti visą apklausos procesą yra sunku, reikia išmanyti ne tik vaikų raidos psichologiją, bet ir teisės aktus tiek civiliniame, tiek teisiniame procese, taip pat matyti, patirti teisinę vaiko apklausą.
Visų pirma, vaikai nebėra apklausiami teismo salėje, jie su Aušra bendrauja vaiko apklausos kambaryje, kuriame prieš tai geria arbatą, piešia piešinius, kalba neutraliomis temomis.
Nesvarbu, kiek vaikui metų, psichologė visada su vaikais atvira: paaiškinanti, kas yra teismas, kokie žmonės čia dirba, kodėl jis čia atsidūrė ir kodėl svarbu teisme sakyti tiesą.
„Tiesos sakymas sunkiausias tada, kai vaikui tenka liudyti prieš savo artimus žmones, išgyventi sudėtingus prieštaringų jausmų konfliktus, kai vaikas nori apsaugoti artimus žmones, bijo, nerimauja, kokias pasekmes jo ateities gyvenimui sukels teisme pasakyta tikra tiesa“, – kalbėjo psichologė.
Kartais vaikai bijo, mat namuose būna girdėję artimųjų kalbų, kad tėtį ar mamą gali „išvežti“. Būna atvejų, kada kalbėti „kaip reikia“ vaiką moko ir patys artimieji.
Tiesos sakymas sunkiausias tada, kai vaikui tenka liudyti prieš savo artimus žmones.
„Tai yra emociškai pačios sunkiausios bylos. Labai svarbu vaikams paaiškinti, kad jie turi teisę neliudyti prieš savo artimus žmones, nes jau geriau iškalbinga ir teisinga tyla, nei melas ir netiesa.
Teismo psichologo darbe vienas iš pagrindinių įgūdžių – mokėti per trumpą laiką užmegzti saugų kontaktą su bet kokio amžiaus, charakterio vaiku. Galiu tik pasidžiaugti – man rasti bendrą kalbą su vaikais pavyksta.
Labai myliu vaikus, todėl bendravimas su jais šiame darbe atperka visas negatyvias patirtis. Stengiuosi darbe sutiktiems vaikams duoti daugiau nei galiu, neapsiriboju vien tik vaiko apklausa.
Apklausų metu visada analizuojame, kalbame apie vaikų patirtas negatyvias patirtis, todėl pasibaigus apklausai visuomet stengiuosi su vaikais užbaigti susitikimą pozityviai: piešti, kalbėtis, žaisti ar daryti tai, kas jiems labiausiai patinka. Tai vaikus veikia lyg terapija. Smagu matyti, kaip jie išeina labiau atsipalaidavę, pozityvesni. Kaip sako jie patys: palengvėjo, nes išsipasakojau, pasakiau visą tiesą, nebėra „blogų paslapčių“, kurias liepė saugoti“, – sakė A.Augaitienė.
Proceso metu vaiko apklausos kambaryje esantis nepilnametis, o kartais – ir mažametis negirdi, kas yra kalbama posėdžių salėje. Tačiau su teisėju bendrauja A.Augaitienė – specialistė posėdį girdi per ausines.
Tada, kai reikia apklausti vaiką, klausimai yra aptariami, paruošiami su teisėju, prokuroru iš anksto, o apklausos metu teisėjas, kiti teisinio proceso dalyviai vaikui užduoda papildomus tikslinamuosius klausimus, o psichologė „išverčia“ juos į vaikišką kalbą.
Vaiko apklausos kambaryje vykstantys psichologės ir vaiko pokalbiai yra filmuojami ir įrašomi. Tiesa, kamera nėra matoma, tačiau vaikams Aušra visų pirma – tarsi žaidimą – pasiūlo ją surasti.
Su vaikais kalbasi apie svajones
Teismo psichologės kabinete būna visko. Atvirų ir geliančių išpažinčių, teisybės, kuria sunku patikėti, taip pat – ašarų, užslėptų ir tarsi aukštame kalne įkalintų neišsakytų žodžių.
Dar būna pokalbių apie svajones. „Vaikų svajonės būna skirtingos. Vieni nori daugiau mamos ar tėčio dėmesio, kiti – naujų batų. O liūdniausia būna tada, kai vaikas, sulaukęs čia dėmesio ir šilumos, iš teismo nebenori išeiti. Tai sujaudina“, – pasakojo pašnekovė.
A.Augaitienės darbas – ne tik apklausos, tačiau ir pasiruošimas joms, važinėjimas po kitus Klaipėdos apygardai priklausančius teismus, įvadiniai pokalbiai su vaikais prieš apklausas, vaikų apklausos civilinėse, baudžiamosiose bylose, ikiteisminio tyrimo metu.
„Štai ir dabar bus nagrinėjama byla, tad prieš tai man reikia susipažinti su septyniais baudžiamosios bylos tomais. Labai laukiame, kol mūsų gretas papildys nauji specialistai – teismo psichologai, nes jų tikrai trūksta. Tada darbo krūviai taptų mažesni, daugiau dėmesio galėtume skirti kiekvienai bylai ir vaikui“, – sakė A.Augaitienė.
Užvėrusi darbo kabineto duris Aušra sako to, kas nutiko per dieną, niekada neperduodanti savo artimiems žmonėms. Tai – ne tik konfidenciali, bet ir per daug negatyvi patirtis.
Visų situacijų, anot jos, geriau nežinoti. Į baudžiamąsias bylas sugulusios dramos yra kaip kavos tirščiai ar nematomi sluoksniai – nusėda ir psichologės, ir paties vaiko širdyje.
Geriausia bendrakeleivė – dukra
Po darbo Aušra mėgsta aktyvų laisvalaikį – ėjimą, bėgimą, jogą, važiavimą dviračiais, moteris dalyvauja ir įvairiuose labdaros renginiuose, lankosi meno renginiuose.
Dar vienas A.Augaitienės pomėgis – kelionės, kurių geriausia bendrakeleivė yra jau suaugusi dukra Gabrielė. Šiemet atostogas jos leido Argentinoje, kopdamos ir eidamos turistų gerai nepramintais maršrutais.
„Man ta kelionė labai įsiminė, net neturiu jai palyginimo. Buvome prie Perito Moreno ledyno, kuris prilyginamas vienam iš pasaulio stebuklų, o pati Argentina – tarsi nepakartojamas ir gyvas gamtos teatras.
Kopėme į vieną aukštesnių – daugiau nei trijų kilometrų viršukalnę. Vien kalnais nuėjome apie 26 kilometrus“, – pasakojo A.Augaitienė.
Kelionę po Argentiną suplanavo ir maršrutus parinko Aušros dukra. Su kuprinėmis ant pečių abi moterys Pietų Amerikoje praleido kiek mažiau, nei mėnesį.
„Kuo stipresnės mano emocijos darbe, tuo labiau laisvalaikiu ieškau kažko kardinaliai kito – stipraus ir pozityvaus“, – kalbėjo A.Augaitienė.
