Akivaizdu, kad visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys šiems abiems įvykiams nevienodas. Kaip tokios nelaimės apskritai veikia žmogaus psichologiją? Ar tikrai mūsų kolektyvinė atmintis silpnėja ir tarsi imame įgauti imunitetą prieš tokio masto atakas?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius, psichologas Albinas Bagdonas sako, kad nors kiekybiškai niekas nelygino reakcijos į įvykius Paryžiuje ir Briuselyje masto, tačiau galima manyti, kad reakcija į vakarykščius įvykius silpnesnė.
„Mano manymu, pirmasis įvykis visada įspūdingesnis, paliekantis gilesnius pėdsakus mūsų atmintyje, tad ir jo emocinis vertinimas stipresnis. Visų antra, psichologijoje vyrauja pripratimo (angl. habituation) reiškinys. Tai išmokimas silpniau reaguoti, o galiausiai ir visai nebekreipti dėmesio į pasikartojantį įvykį, ypač jeigu jis su žmogumi tiesiogiai nesusijęs“, – aiškina prof. A.Bagdonas. Jis teigia, kad svarbus ir reiškinio mastas – Paryžiuje žuvo per 130, o Briuselyje – keturis kartus mažiau. Tačiau, pasak psichologo, oficialių pareigūnų ir politikų reakcija turėtų būti vienoda.
„Tokie įvykiai taip pat patvirtina, kad turime būti pasiruošę reaguoti į grėsmes Europoje. Tai svarbu ne tik Belgijoje, Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Traumų ir krizių psichologai pabrėžia pasirengimo reaguoti į gamtos katastrofas ir teroro įvykius būtinybę, kad atsitikus tokioms nelaimėms būtų išvengta panikos ir chaoso, būtų suteikiama tinkama pagalba nukentėjusiesiems. Svarbu užtikrinti fizinį saugumą, suteikti pirmąją medicininę pagalbą, tinkamą psichosocialinę pagalbą nukentėjusiesiems ir jų šeimų nariams. Tokiais atvejais labai svarbi valstybės lyderių pozicija ir greitas reagavimas“, – mano Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentas Evaldas Kazlauskas. Jo teigimu, nederėtų lyginti išpuolių Paryžiuje ir Briuselyje.
Prof. A.Bagdono įvardytą pripratimą galima pavadinti tuo imunitetu, kurį Europa ir pasaulis tarsi linkęs įgyti.
„Neurologiniu požiūriu tai reiškia, kad nėra dėl ko naudoti kūniškosios ir psichinės energijos reakcijai į įvykį, jeigu jis kartojasi. Sąmoningai galime tuo baisėtis, bet kūnas ir nervų sistema privalo ilsėtis, ypač kai tai mums gana svetima, tolima“, – teigia VU psichologas.
Kadangi saugumo garantijos kainuoja didelius pinigus, o tam demokratinėse visuomenėse trukdo pagarba tam tikroms žmogaus laisvėms ir teisėms, pašnekovas siūlo išeitį: „Manau, pagrindiniai asmens duomenys turėtų būti prieinami be jokių teisminių sprendimų. Daugialypėje Europoje tai būtina, nes grupinių, religinių, politinių ir kitokiu pagrindu susiformavusių interesų, konfliktuojančių tarpusavyje, bus visą laiką.“ Tačiau profesorius nelinkęs šiuo atveju kaltinti Belgijos teisėsaugos ir teisėtvarkos, kad neužbėgo teroristinei atakai už akių: tokioje daugialypėje ir begalinės laisvės visuomenėje tai labai sunku padaryti. Niekada nežinai, kas kam šaus į galvą.
Gali pasirodyti, kad mūsų kolektyvinė atmintis silpnėja, kad gyvename šia diena ir esame linkę pamiršti, kas buvo prieš tai. Ar taip yra iš tiesų? Ar tai lemia greitėjantis mūsų gyvenimo tempas? Prof. A.Bagdonas atsako, kad kolektyvinė atmintis fiksuojama žiniasklaidos priemonėmis, o individualiose sąmonėse ją užgožia įvykiai čia ir dabar: begalinis informacijos srautas, skubėjimas, daugybės iškylančių uždavinių sprendimas.
„Visų pasaulio skriaudų ir su jais susijusių išgyvenimų negalime įkalti į savąją individualiąją smegenų organizaciją – tam kelią užkerta psichologinės gynybos mechanizmai, įgalinantys žmogų toliau veikti, kurti tai, kas, jo manymu, prasminga. Galime solidarizuotis su belgais ar prancūzais, bet mums reikia toliau daryti tai, kas svarbu čia ir dabar. Bet tai nereiškia, kad neturime prisidėti prie bendraeuropinio ar bendrapasaulinio gėrio“, – apibendrina prof. A.Bagdonas.
